Ar aš patriotė? Nežinau. Gyvenimo už tėvynę neaukočiau, lietuviams priskiriu daug neigiamų bruožų (vadovaudamasi ne stereotipais, o patirtimi), ir kartais pasaulyje truputį gėda pasakyti, iš kur esu.
Bet apskritai man gera čia gyventi. Ir nenorėčiau kur kitur. Ar to užtenka, kad galėtum vadintis patriotu?
Sakiau, apie patriotizmą daug nekalbėsiu.
Tiek ir užteks.
Pastarosiom dienom teko susidurti su visokiais (e)migracijos dalykėliais. Gal egoistiška iš mano pusės, bet man dzin, kad tiek žmonių išvažiuoja.
Kiekvienas savo laimę kuriame patys. Ir visai nesvarbu, kur esame.
Man laimė gali būti ir lietuviška.
O iš tikrųjų Laimės kilmė nesvarbi. Kur kas svarbiau, kad ją susikurtume patys. Kad ji susidėtų iš smulkmenų, kurios teikia džiaugsmą mums patiems.
Ir visai nesvarbu, kas tai - vakaro gaiva po lietaus, naujas darbas, jauki namų erdvė ar brangaus žmogaus šypsena mintyse.
P.S. Namuose pradėjau kepti duoną. Lietuvišką.
