Nesu aš iš tų, kurie dalyvauja eitynėse su skanduotėmis ir plakatais. Bet nors viešai pernelyg nedeklaruoju savo meilės Lietuvai, Lietuvą aš myliu. Tik myliu tyliai.
Pamenu, kaip virpėdavo širdis dainuojant tokias dainas kaip ši mokyklos chore:
O patriotiškos mintys šiandien mano galvoje užgimė visai netikėtai. Kaip visuomet savaitgaliais, taip ir šiandien – laisvadienį – užsukau į turgelį lietuviškų daržovių ir žalumynų. Ir štai stovint virtuvėje ir pjaustant ridikėlius su krapais į salotas apėmė kažkoks nostalgiškas lietuviškos vasaros jausmas. Pagalvojau: jei gyvenčiau kur tolimam krašte, kaip vis dėlto ilgėčiausi Lietuvos. Būtų ilgu kai kurių tokių paprastų, žemiškų dalykų, bet jie tokie iki širdies gelmių savi.
Ir visai netikėtai, laikydama juodos ruginės duonos riekę rankoje, susipratau – juk šiandien kovo 11. Šyptelėjau, nes kažkoks sunkiai paaiškinamas patriotiškas jausmas aplankė intuityviai, sąmoningai negalvojant apie tai, kad šiandien švenčiame Nepriklausomybės atkūrimo dieną.
Įvykiai Ukrainoje skatina labiau vertinti tai, ką turime šiandien. Tai, kas šiandien mums atrodo savaime suprantama, nėra duotybė – laisvė ir nepriklausomybė buvo sunkiai iškovotos mūsų tautiečių. Ačiū jiems už tai.
Iki šiolei buvau tyli patriotė, o šiemet noriu truputį garsiau prabilti apie savo jausmus Tėvynei.
Šiandien noriu garsiai pasakyti: aš myliu Lietuvą!
