Tekstai gimsta ne tuomet, kuomet yra rašomi. Jie gimsta galvoje (o kartais - širdyje, priklausomai nuo teksto). Aš taip manau.
Kažkur nugula. Kažkur lieka.
Vienas tekstas jau ilgokai gyvena mintyse, deja, ponaitis daug laiko reikalauja, kurio dabar negaliu jam skirti.
Nemėgstu tokių padrikų, trumpų ir neišbaigtų įrašų, bet jau labai norėjosi bent mažos dozės. Pasiilgau rašymo.
[ne bakalaurinio]
Žinau, kad jau visai greitai viskas bus kitaip. Bus laiko sau.
Ir ne tik dėl to. Tiesiog bus kitaip.
O su tuo kitaip bus ir naujų tekstų. Kartu su esamais, tik dar neparašytais.
Nes neparašyti tekstai niekur nedingsta. Gyveni su jais, o gal jie su tavimi.
