Nuo tinginystės iki dviveidystės

Kartais aš svarstau: kas mes esame patys sau? Draugai ar priešai?
Sako: mylėk save – tik tada tave galės mylėti kitas. Bet juk dažniausiai mes esam kur kas labiau savikritiški nei turėtume (ar galėtume) būti. Jei kažkas nepasisekė – kaltinam save, jei nepateisinom savo lūkesčių – nusiviliam savimi, nes sau esame ypač griežti. Ko gero (deja), save kritikuoti lengviausia. Bet ar tokia kritika konstruktyvi?

Mes norime vieno, bet dažniausiai patys sau nepadedame ir darome visai ką kita. Svajojame, kuriame, planuojame, bet vis atidėliojame – rytoj, kitąmet, kada nors. Kai neprisiverčiame kažką daryti, kaipmat tampame patys geriausi savo pačių sąmokslininkai, atrandantys puikių ir, atrodytų, net labai logiškų priežasčių to nedaryti. Užtat kai imame vertinti, ar daug pajudėjome savo svajonių link, ir suvokiame, kad kelyje užstrigome – visiškai logiškai ir net pagrįstai save kritikuojame ir barame.
Dviveidystė? Veidmainystė? Šizofrenija?...

Kodėl žmogaus prigimtis nenaudinga jam pačiam? Visi gyvūnai vadovaujasi instinktais, kurie orientuoti į išlikimą. Žmogus, deja, priešingai – savo noru veda save į sunaikinimą. Žmogus vadovaujasi malonumais. Bet ar malonumas yra tai, kas iš tiesų malonu; ar tai, kas reikalauja mažiausiai pastangų, mums atrodo malonu? Kas mus valdo? Mes protą, ar protas mus? O gal kūnas? Kartais atrodo, kad žmogaus evoliucija veda į degradaciją. Kuriami ir išrandami įvairiausi prietaisai, lengvinantys žmogaus buitį ir, atrodytų, turėsiantys padėti žmogui sutaupyti laiko ir jį išnaudoti produktyviau, bet išeina atvirkščiai – dauguma sėdi prie kompų, vietoj knygų skaitydami delfio žurnalistų nekokybiškai išverstus straipsnius apie tai, kaip koks nors amerikietis pasidarė lyties keitimo operaciją; žiūri teliką, kurio didžiąją eterio dalį sudaro visokios kakadu šmakadū laidpalaikės; iki artimiausios parduotuvės važiuoja mašina; valgo pusfabrikačius, po to serga ir ryja cheminius vaistus. Toks man piešiasi dabartinės standartinės visuomenės vaizdas. Liūdna, nes tikrasis gyvenimas ir visas jo džiaugsmas lieka kažkokiame beprasmiame rūke.

Šiandien universiteto apylinkėse netikėtai sutikau savo ispanų dėstytoją. Ji nudžiugo mane pamačiusi, stabtelėjo mane užkalbinti, ir aš tada supratau, kad trejų metų ispaniško mokslo šaknys, nejudinamos jau porą metų, užsikasė giliai po pernykščiais lapais. Ką ji man sakė, supratau viską, bet pati sugebėjau išveblenti vos vieną kitą žodį, nors norėjau jai papasakoti vieną kitą naujieną apie save, nes ji su mumis visada buvo draugiška.
Mokėdama kalbą, bet nesugebėdama suregzti elementaraus sakinio, pasijutau ypač kvailai. Ir tada panorau įspirti sau: nuolat sau žadu, kad skaitysiu ispaniškai ir mokysiuos naujų žodžių, kad nepamirščiau kalbos, bet vis nerandu tam laiko. O kai gerai pagalvoji, jei bent pusę to laiko, kiek per savaitę vakarais prafeisbukinu, skirčiau atsiversti kokį ispanišką skaitinį...
Panašiais pavyzdžiais sąrašą galėčiau pratęsti.

Gyvenime norisi tiek daug nuveikti: išmokti tą, išbandyti aną, pamatyti trečią..  Bet dažniau pagauni save stumiant laiką ir tik kuriant planus. Tiesa, kažkur tyliai sukirba mintis, kad reikėtų kažko imtis, bet nuramini save: ai, rytoj. Tą akimirką jautiesi gerai (nes nereikia nieko daryti), bet čia tik optinė apgaulė: iš tikrųjų rytoj vėl keiksnosi save, kodėl nieko nedarai ir stovi vietoj. Ir keiksnodamas toliau stumsi laiką.

Jau keletą mėnesių bandau susidraugauti su savimi ir pamilti šūkį „čia ir dabar“. Per sunkumus, bet, atrodo, pavyksta. Ir štai, kaip tikra draugė, šiandien prie lovos pasidėjau ispanų gramatikos užrašus.
 

Žmogus žmogui – žmogus. O gal vilkas?

 

Anądien stovėjau stotelėje miesto centre. Prie manęs priėjo bedantis (apie jo namų padėtį nieko nežinau, todėl benamiu jo nevadinsiu, bet jo dantų padėtis buvo akivaizdi) ir kažką pradėjo sakyti. Kadangi buvau panirusi į savo mintis, iš pradžių nesupratau, ką jis sako, bet tik pamačius jį suveikė vidinis refleksas ir atsitraukiau atokiau. Norėjosi reikšmingai papurtyti galvą (ne, ne, nieko nereikia/nenoriu/neprašyk/nesakysiu, atstok), bet akimirką šmėžtelėjo: gal žmogus tiesiog nori paklausti, kiek valandų, todėl sustingau ir savo tylėjimu suteikiau jam antrą progą pakartoti, ką jis man sakė.

–Panele, gal galite man padėti, man trūksta dvylikos centų.
Akimirką svarsčiau, ką jam atsakyti. O gal tiesiog papurtyti galvą. Po trumpos pauzės ironiškai paklausiau:
–Ką pirksit?
–Nemeluosiu – noriu nusipirkti alaus... Vakar biški užgėriau, tai šiandien taip norisi... Iš tikrųjų trūksta šiek tiek daugiau nei dvylikos centų, bet jei bent kažkiek man galėtumėt padėti, panele...

Trumpai patylėjau. Kažkas viduje suveikė, ir išsitraukiau piniginę.

­–Už nuoširdumą, – pasakiau, ir daviau bedančiui 50 centų, o gal litą – tada negalvojau.

–O kam man jums meluoti... Ačiū jums labai, panele! – ir jo veidą nušvietė bedantė šypsena.

Tada supratau, kad mano parodytas palankumas užkabino šitą žmogų, nes jis pradėjo man pasakoti:

­–Žinot, aš neseniai iš Anglijos grįžau. Greitai vėl važiuosiu. O jūs esat buvusi Anglijoj?

–Mhm, kartą teko.
–O Londone?
–Mhm.
–O! O kurioj daly? Gal xxx? (tikrai nepamenu, kokią miesto dalį jis įvardino)

–Nežinau, žinokit, tikrai..

Susipratęs, kad šiek tiek įsijautė, vyriškis susinepatogino ir nusprendė atsisveikinti. Dar kartą man padėkojęs (šįkart – angliškai: senk jū veri mač!) laimingas nužingsniavo Maximos link.

O aš likau stovėti ir pagavau save dirstelint aplinkui – ar niekas manęs nematė bendravus su šia žmogysta.

Ir tada man galvoje sukilo daug minčių. Kodėl mes taip vengiame asocialių žmonių? Juk dažniausiai juos tiesiog ignoruojame. Socialumas susijęs su visuomeniškumu ir bendravimu. Vadinasi, asocialumas – atvirkščiai. Ir iš tiesų, supaprastintai kalbant, išeina uždaras ratas: mes nebendraujame su asocialiais žmonėmis, nes jie asocialūs. O jie savo ruožtu yra asocialūs, nes visuomenė su jais nebendrauja.

Nenoriu pasakyti, kad turėtume pradėti su jais bičiuliautis, bet man tiesiog įdomu: iš kur šitoks abejingumas? Kokie jie bebūtų, juk jie irgi žmonės. Jau esu rašiusi šia tema, bet dabar nesvarstysiu, turėtume jiems padėti duodami išmaldos, ar ne. Dabar tiesiog noriu iškelti klausimą: kodėl mes kaip įmanydami vengiame bet kokio kontakto su asocialiu žmogumi? Nes jie nemalonūs, atgrasūs? Nes jie smirdi? Ne visi. Nes mes bijome? Ko? Juk jie neagresyvūs ir nekenksmingi: jie tiesiog silpni, kaip gyvūnų pasaulyje – silpnesnė rūšis. Nes mums gėda, ką kiti pagalvos? Juk ir pati save pagavau nenorinčią, kad kažkas pamatytų mane bendraujant su tokiu žmogumi. Betgi kodėl? Juk tai ne kažkokia nusikalstama veika. 

Nors jau seniai nebegyvename luominėje santvarkoje, panašu, kad iš dalies taip yra. Pagal tiesioginę žodžio „asocialus“ reikšmę, tokie žmonės yra abejingi ar kenkiantys visuomenei. Taigi, galima teigti, kad jie net nėra visuomenės dalis. Jeigu taip, vadinasi, jie yra kažkokiame kitame lygyje/sluoksnyje/luome (čia jau skonio reikalas, kaip tai įvardinti), į kurį mums, normaliems žmonėms, lyg ir nederėtų veltis. Bent jau taip verčia manyti visuomeninis bandos instinktas. Juk dažniausiai scenarijus toks: priėjusį valkatą visi užignoruoja žvilgsniu, kad šis atstotų.

Pamenu, kažkada žiemą einant gatve priešais mane vinguriuodamas žingsniavo alkoholikas, ir neišlaikęs pusiausvyros paslydo ant ledo ir krito ant nugaros. Turbūt krito skaudžiai, nes garsiai ir gailiai sudejavo. Mačiau, kad jis ne stadijoj atsikelti pats, todėl akimirką stabtelėjau: ar man jam padėti? Juk pats kaltas, kad vaikšto girtas. Bet jis vargšas taip ir liks gulėti, nes aplink žmonių nebuvo – o jei kas ir eis pro šalį, dar klausimas, ar jam tokiam padės. Nuvijusi į šalį savo moralines nuostatas prieš alkoholikus ir užignoravusi tai, kad šis žmogus man atrodė atgrasus estetiškai, sustojau ir ištiesiau jam ranką. Jis buvo toks girtas, kad atsistojęs vos sugebėjo suveblenti neaiškų „ačiū“, ir aš kuo greičiau pasišalinau. Eidama pagalvojau: kažin, jei lauke nebūtų šalta ir aš būčiau be pirštinių – ar būčiau išdrįsusi paduoti jam ranką?

Nežinau, ar ši mintis kilo labiau higienos sumetimais, ar labiau socialiniais. Bet man nepatiko, kad man ji kilo. Galų gale, visi mes esame žmonės, ir jei vieni yra tokie silpni, kad susitvarkytų savo gyvenimą, ir net jei juos dėl to smerkiame (nors neturėtume), nereikėtų jų ignoruoti tiek, kad neištiestume rankos ištikus nelaimei.

Nors, turiu pripažinti: jei būčiau buvusi be pirštinių – nežinau, ar būčiau. Ei, bet juk žmogus žmogui – žmogus, ne vilkas, tiesa?..

Ir pabaigai – smagi istorija.

Namuose rūšiuoju šiukšles. Vieną vakarą, jau sutemus, išėjau į kiemą su treningais ir striuke išmesti popieriaus ir plastiko. Su dviem maišais stovėjau ir po vieną neskubėdama mėčiau šiukšles į spalvotus konteinerius. Iš tolumos ėjo žmogus, ir priėjęs paklausė (rusiškai, bet pašnekesį išversiu):

–Atsiprašau, panele, o jūs ne bomžė?

Sustingau ir sutrikau, nes nežinojau, kaip turėčiau reaguoti į tokį pasakymą. :D Atsisukau ir iš išvaizdos įvertinusi žmogų akimirksniu nustačiau, kad manęs to klausia bomžas. Nedrąsiai (neįsivaizduodama, KODĖL jis manęs to klausia) atsakiau:
–Ne...

Bomžas atsiduso:
–Et, gaila. Norėjau alum jus pavaišinti, – ir nužingsniavo toliau.

Kurį laiką dar stovėjau prie konteinerių ir juokiausi iš ką tik įvykusios situacijos. :D

Moralas: bomžai irgi žmonės!