Man yra įstrigusi viena Mamontovo frazė: „Jei gali nedainuoti – nedainuok“. Pritariu jam, todėl šį principą taikau rašymui: „Jei gali nerašyti – nerašyk“.
Taip tad mano blog‘e kartais atsiranda pertraukų.
Pastaruoju metu gyvenu kaip sulėtintame filme. Ne dėl to, kad laikas slinktų lėtai – atvirkščiai. Laikas taip greitai lekia, kad kartais atrodo, nespėju su juo. Keistas jausmas, kai žiūri, kaip tavo gyvenimas bėga, o tu ramiai stebi jį iš šono.
Nežinau, kaip jūs, bet aš gyvenimą skaičiuoju atskaitos taškais. Nuo vieno atskaitos taško – iki kito. Taip lengviau įsimena įvykiai, detalės, kurių nesinori pamiršti. Ir štai dabar aš pati esu vienas didelis atskaitos taškas. Dvidešimties dar atrodė, kad visas gyvenimas prieš akis. O dabar (ir ačiū Dievui, kad dabar) atėjo suvokimas, kad gyvenimas toli gražu ne prieš akis, o čia ir dabar. Tie suvokimai vis ateina, bet kartais pabuvę išeina, ir vėl gyveni kaip gyvenęs. Tačiau kartais jie tokie ryškūs, kad atrodo, jog niekada jų nepaleisi. Ir norisi tikėti, kad tai ne apgaulinga.
Gal ir gerai, kad niekada nesame aukštumose. Gyvenimas vis stumteli duobėn, kad išbristume ir iš naujo žengtume iškelta galva, kad iš naujo pamatytume jo spalvas ir išgyventume džiaugsmą. Pernelyg ilgai užsibūti vienoje vietoje nėra gerai, o kai pagalvoji, trajektorija žemyn–aukštyn nėra tokia jau bloga. Svarbiausia laiku pakilti ir į viską pažiūrėti tomis pačiomis akimis, bet nauju žvilgsniu. Šviežiu.
Šiemet per gimtadienį į galvą atėjo geniali mintis: gimtadienis – puiki diena gimti iš naujo.
O gal tai paprasčiausiai palankus atskaitos taškas.
