Geltona. Žalia. Raudona.

Nesu aš iš tų, kurie dalyvauja eitynėse su skanduotėmis ir plakatais. Bet nors viešai pernelyg nedeklaruoju savo meilės Lietuvai, Lietuvą aš myliu. Tik myliu tyliai.

Pamenu, kaip virpėdavo širdis dainuojant tokias dainas kaip ši mokyklos chore:

O patriotiškos mintys šiandien mano galvoje užgimė visai netikėtai. Kaip visuomet savaitgaliais, taip ir šiandien – laisvadienį – užsukau į turgelį lietuviškų daržovių ir žalumynų. Ir štai stovint virtuvėje ir pjaustant ridikėlius su krapais į salotas apėmė kažkoks nostalgiškas lietuviškos vasaros jausmas. Pagalvojau: jei gyvenčiau kur tolimam krašte, kaip vis dėlto ilgėčiausi Lietuvos. Būtų ilgu kai kurių tokių paprastų, žemiškų dalykų, bet jie tokie iki širdies gelmių savi.
Ir visai netikėtai, laikydama juodos ruginės duonos riekę rankoje, susipratau – juk šiandien kovo 11. Šyptelėjau, nes kažkoks sunkiai paaiškinamas patriotiškas jausmas aplankė intuityviai, sąmoningai negalvojant apie tai, kad šiandien švenčiame Nepriklausomybės atkūrimo dieną.


Įvykiai Ukrainoje skatina labiau vertinti tai, ką turime šiandien. Tai, kas šiandien mums atrodo savaime suprantama, nėra duotybė – laisvė ir nepriklausomybė buvo sunkiai iškovotos mūsų tautiečių. Ačiū jiems už tai.


Iki šiolei buvau tyli patriotė, o šiemet noriu truputį garsiau prabilti apie savo jausmus Tėvynei.

                                           Šiandien noriu garsiai pasakyti: aš myliu Lietuvą!

Vienas lauke – ne karys

Tik susidūręs su konkrečia situacija gyvenime sužinai, kaip iš tiesų į ją reaguoji ir jautiesi – kol to neįvyko, gali numanyti, įsivaizduoti, bet visgi tik spėlioti.
Mažai mes turime žinių apie save a priori, visgi dauguma jų ateina per patyrimą.

Kad ir kaip mėgstu ir vertinu vienatvę, kartais maloniai nustembu (jei tiksliau – pati save nustebinu), kad vis dėlto nesu toks jau vilkas atsiskyrėlis, kokia kartais save laikau (na ir kaip aš vis pamirštu, kad žmogus – iš prigimties bendruomeniška būtybė?).
Pasiekus tai, ko seniai troškau, didesnį džiaugsmą teikia ne pats pasiekimas, o palaikymas, kurį jaučiu iš aplinkinių. Gal todėl, kad jausdamas aplinkinių palaikymą supranti, kad kažką darai teisingai. O tai reiškia, kad, tai, ką darai, turi prasmę.

Neapsakomai geras jausmas.

Norisi nesustoti, siekti, eiti į priekį. Ir daug daug šypsotis.

sesijos atradimai

Užklupus sesijai aptikau dvejų metų senumo užfiksuotą statistiką apie savo bakalaurinį darbą:

***
Mano diplominiame darbe tris kartus paminėtas žodis „prezervatyvas“, du kartus – „lytiniai santykiai“, po kartą – „lytinė vyro ir moters sueitis“, „vyriškas lyties organas“, jau nekalbu apie „seksualinį priekabiavimą“, „seksualinį gyvenimą“, „nuogą kūną“, „apsinuoginusią moterį“ ir „seksualumo prizmę“.  Pala, ką aš studijuoju? Ne per daug erotikos mokslo darbe?
Išvada: mūsų reklamose labai daug sekso. Tiek daug, kad net bakalauro darbe be jo neapsieinama.
Neduokdie mano recenzentė labai dievobaiminga.
***

P.S. Cituojant mano dabartinį magistrinio vadovą: 
–Kokia kalbos dalis yra žodis bliat? Žinoma, kad jaustukas.

Juk filologams negražių žodžių nėra!