Kai buvau jaunesnė, labiausiai laukdavau vasaros: turbūt vienas maloniausių potyrių yra atsipalaidavus gulėti ant šilto smėliuko, žiūrėti į melsvą dangų, klausytis jūros bangavimo ir jausti, kaip gaivus šiltas vėjelis liečia drabužiais nepridengtą odą.
Gal todėl, kad nebegyvenu gimtojoje Klaipėdoje (kur jūra po ranka), o gal todėl, kad paprasčiausiai subrendau, nebelaukiu vasaros. Nieko nebelaukiu. Paprasčiausiai mėgaujuosi kiekvienu metų laiku.
Gali būti ir taip, kad toks noras atėjo suvokus, kaip greitai ir nepastebimai bėga laikas. Juk kaip labai visi laukia atostogų, taip labai greitai jos ir prabėga.
Gal paprasčiausiai nustoti laukus ir būti tiesiog čia ir dabar?
Šis ruduo buvo pasakiškai gražus. Visada jis man gražus, bet šiemet ypač. Prisipažinsiu, buvo truputį liūdna, kai iškrito pirmasis sniegas ir vaikštinėjimą šnarančiais sausais lapais pakeitė klampojimas per ištežusį šlapsniegį.
Bet nuotaika pasitaisė, kai šiek tiek pašalo. Nes.. užkvipo Kalėdom.
Tiesa, neilgam, bet vis tiek.
Nors dabar Kalėdomis dar nekvepia, ir sniego dar nėra, bet yra labai gerai. Nes yra čia ir dabar.
P.S. Pastaruoju metu labai mielai kepu kepinius: keksiukus, sausainius ir pyragus. (receptus dažniausiai pasiskolinu iš Agnės kostmoso, reklamuoju ir rekomenduoju)
Kai užkvips Kalėdomis, bus dar smagiau šiltuos namuos uosti iš orkaitės po visus namus sklindantį jaukų kvapą.
