Aš, žinoma, mielai pagelbėjau žmogui. Nors, turiu prisipažinti, kiek nejauku liesti nepažįstamos moters apatinį trikotažą, net jei tai tokia atvira vieta kaip petnešėlė. Ir tada man kilo mintis: ar šios merginos pernelyg platus privatumo supratimas, ar mano – pernelyg siauras? Gal ji gyvena sau laisvai, nesusivaržiusi, ir nuo to jai gyventi tik lengviau ir paprasčiau? Šiaip esu drąsus žmogus ir nebijau gatvėje užkalbinti praeivį, bet aš asmeniškai niekada (niekada nesakyk niekada!) neprašyčiau taisyti man liemenėlę nepažįstamo žmogaus.
Kaip ir viską gyvenime, kiekvienas kiek savaip suvokiame intymumą ir privatumą. Bet kur yra ta riba? Jei tai, kas atrodo normalu man, kitą gali išmušti iš vėžių, kaip žinoti, kad vienas ar kitas mano poelgis, kurio nesureikšminsiu, kitam nepasirodys mažų mažiausiai keistas?
Mano galvoje vyksta diplomatinis dviejų požiūrių susirėmimas:
a) Visi juk esame žmonės, ir būkime paprastesni. Merginai prireikė pagalbos? Šaunuolė, kad nesivaržo ir nebijo paprašyti kitų. Būkime laisvesni! Toj Lietuvoj esame pernelyg susivaržę, viską pernelyg smerkiame ir apskritai esame siauro požiūrio daugeliu atžvilgių – kad ir pagalbos vieni kitiems, visiškai nepažįstamiems žmonėms.
b) C‘mon, apatinius jau tikrai galėjai susitvarkyti ir pati! Pernelyg asmeniška buvo manęs to prašyti.
Vis dar neapsisprendžiu, kurią pusę palaikau labiau: liberaliąją ekstravertišką ar konservatyviąją intravertišką.
O gal tai buvo paprasčiausias moteriškas solidarumas?...
