Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu

Pamenu, kai buvau maža, vis pasvajodavau apie tai, kuo ir kokia būsiu užaugusi. Metams bėgant pradėjau klausti savęs – o kada žinoti, kad jau užaugai? Nes tas jausmas taip ir neateina, kaip manei, kad bus.

Karštai tikiu, kad ir kas benutiktų – širdyje visuomet išliksiu vaiku. Nes širdyje visi mes vaikai. Ir kol leidžiame sau jais būti – tol esame laisvi, o kai esame laisvi, esame gyvi.

Bet kas įdomiausia, kad visai neseniai pagavau save galvojant, kad dar niekuomet nesijaučiau tokia moteriška, kaip jaučiuosi dabar. Kas pasikeitė?

Turbūt tai, kad pradėjau mylėti save. Mylėti save tokią, kokia esu, leisti sau būti tokiai, kokia noriu būti. Išdrįsti daryti tai, ką noriu daryti. Nesprausti savęs į rėmus, kuriuos kažkas nubrėžė. Neturiu jaustis blogai, kad į juos netelpu. Nors visuomet žinojau, kad dažnai skiriuosi nuo kitų, kažkur viduj glūdėjo menkavertiškumo jausmas, kuris tyliai šnabždėjo, jog neatitikdama standartų kažką nuviliu. Ilgai savęs klausiau – ką gi? Ir supratau, kad visiškai nesvarbu, ką. Svarbiausia yra nenuvilti savęs. Būti savo paties herojumi – tuo, kuriuo visuomet svajojai būti, kai užaugsi. Nes tuomet tampi mūza pats sau. O tuomet gali nuversti kalnus. Ir ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų.
Nes ir laimė ne kažkur kitur, o tavyje. Laimės nereikia ieškoti išorėje – jos reikia ieškoti savyje. Tiesa, vidinės paieškos, ko gero, pačios painiausios, bet kartu ir pačios įdomiausios.

Ilgametis mano Laimės recepto kūrimo procesas skirtingais etapais duoda tų pačių rezultatų – tai tik įprasmina ankstesnius atradimus. Jei šiandien reiktų keliais žodžiais apibrėžti laimės sąvoką, ji suktųsi apie šiuos pojūčius: dėkingumas, kantrybė, laisvė. Ko gero, skirtingais gyvenimo etapais šiuos jausmus išgyvenu vis kitaip, skirtinguose kontekstuose, bet jų prasmė nesikeičia.

Dėkingumo jausmas jau daug metų man yra tiesioginis raktažodis į laimę ir pilnatvės jausmą. Tikiu, kad niekas gyvenime nevyksta be priežasties, o ir nėra savaime gerų ar blogų dalykų – visiems įvykiams ir reiškiniams reikšmę suteikiame mes patys. Tai, kas šiandien atrodo blogai, po kurio laiko gali atrodyti geriausia, kas tau yra nutikę, nes tik tokiu keliu išmokai vertingas pamokas, sustiprėjai ir esi pasiruošęs kur kas didesniems žingsniams nei prieš kurį laiką tikėjaisi.

Kiekvienas žmogus, kuris atsiranda mūsų gyvenime, turi tam tikrą reikšmę. Kiekvienas įvykis taip pat turi. Kaip ir kiekvienas sprendimas, kurį priimame. Didelis ar mažas. Dėl to jaučiu dėkingumą už viską, kas vyksta mano gyvenime. Jei tą akimirką atrodo, kad vyksta blogai – žinau, kad kantrybė parodys, jog viskam yra sava priežastis.

Ir ta diena ateina. Po chaoso įsivyrauja ramybė, po lietaus išnyra saulė, po pasimetimo ateina tikrumas. Tikrumas, kad niekas nevyksta be priežasties. Kad absoliučiai viskas, kas tavo gyvenime įvyko, vingiuotais keliais atvedė tave čia, kur esi šiandien. Ir jautiesi beprotiškai dėkingas už viską viską. Nes žinai, kiek dar daug ir įdomaus tavęs laukia. Ir vingiuoto, taip. Bet tie vingiai bus tau patys mieliausi, nes jais eiti renkiesi pats. Nėra jokių rėmų, tik tie, kuriuos kuri savo galvoje.

Kai leidi sau būti tuo, kuo nori būti, ir išlaisvini vidinį vaiką savyje – tą, kuris svajoja, kuria ir kasdien stengiasi būti geresnis negu vakar, pajunti, kad, ko gero, čia ir yra tas atsakymas. Suaugusiojo išmintis ateina tada, kai nebesigėdiji būti vaiku ir gyventi savo svajonių gyvenimą, kurį kūrei vaikystėje statydamas pilį smėlio dėžėje. Tik vėliau kažkodėl nustojai, nes kiti pradėjo mokyti, kad pasakų nebūna. O tu ėmei ir patikėjai.

Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.

Kiekvienas kuriame savo Pasaką patys.

Su drugeliais pilve nekantriai laukiu lapkričio, nes šiemet man jis ypatingas. Turbūt dar niekuomet nesijaučiau tokia laisva, tokia gyva ir tokia įkvėpta Gyventi. Širdis spurda vien pagalvojus, koks visomis prasmėmis spalvingas šis ruduo.

Mano mielas lapkriti, atviru glėbiu laukiu Tavęs.

Ir nors įkvėpimas nebūtinai turi būti meninės prigimties, visgi įkvėpimas yra ūpas kūrybai. Tam tikra prasme kiekvienas esame kūrėjas – kasdien užsiimame savo gyvenimo kūryba.

Laisvės, įkvėpimo ir prasmingos kūrybos! <3

Nuotrauka © Laurynas Matulionis

Apie švenčių prasmę

Kai buvau vaikas, Velykos buvo mano laukiamiausia šventė. Ne tik todėl, kad galėdavau spalvinti ant kiaušinių flomasteriais, kreidelėmis, pieštukais, nagų laku ar kuo tik sugalvodavau, bet ir todėl, kad tądien man buvo leidžiama suvalgyti tiek kiaušinių, kiek norisi - be jokių priekaištų. Mama pati laikydavosi rekomendacijos "ne daugiau kaip du kiaušiniai per savaitę, nes didesnis kiekis nesveika - kenkia kepenims", tad to mokė ir manęs. Tačiau Velykos buvo ta reta proga kartą metuose, kai gali kažką daryti taip, kaip tik širdis geidžia. O aš labai mėgau kiaušinius. Tad Velykos man būdavo "kiaušinių diena", kai valgydavau tik juos: pusryčiams, pietums, vakarienei. Ir kasmet mušdavau savo asmeninius rekordus, kiek per dieną jų suvalgiau. Daugiausia, kiek pamenu, paauglystėje esu suvalgiusi 16 virtų kiaušinių per vieną dieną.

Bet gyvenimas keičiasi. Augame, bręstame, tobulėjame. Sužinome, atrandame, suprantame. Nors dar tik dveji metai, kaip nevartoju jokio gyvūninės kilmės maisto, bet mano galvoje ir širdyje pasikeitė labai daug. Aš vis daugiau galvoju apie žmogaus ryšį su gamta, su pasauliu, nes esame jo dalis, ir tik gyvendami harmoningai su aplinka galime atrasti savo pačių vidinę ramybę.

Kai kurie sako "bet juk tai tik maistas". Ne, tai nėra tik maistas. Tai jausmas, tai gyvybė. Ir dabar man Velykos yra viena pačių keisčiausių žmonijos švenčių: gyvybės ir prisikėlimo šventės simboliu tapo objektas, kasdien atimantis milijonus gyvybių.

Aš nesureikšminu švenčių ir jose matau prasmę tik tiek, kiek jos suteikia žmonėms galimybę pabūti su brangiais žmonėmis ir atitrūkus nuo kasdienės rutinos skirti laiko tam, kas iš tiesų gyvenime reikšminga ir svarbu. Pati Velykų nešvenčiu, bet šį savaitgalį jaučiuosi šventiškai galėdama skirti prasmingo laiko sau - aš tiesiog švęsiu Gyvenimą. Tad per šias šventes man norisi palinkėti prasmės, tikrumo, šviesių minčių galvoje ir šiltų jausmų širdyje. O matydami išmargintų kiaušinių gausą aplink bent akimirką pagalvokite apie jų kainą. Man asmeniškai kiaušinių kaina atrodo per didelė. Ir kalbu tikrai ne apie finansus.

Tegu kiekviena šventė būna proga tapti bent truputį geresniu žmogumi. Jei ne dėl kitų, tai dėl savęs. To kiekvienam iš mūsų ir palinkėsiu. Taip pat ir sau.

Su šventėmis, mielieji.

Minčių matematika

Guliu paplūdimyje. Pusiau snaudžiu. Sugalvojusi pakeisti kūno padėtį, vangiai pakeliu galvą ir pamatau vaizdą, kuris sukelia nemalonios nuostabos emociją veide:

„Na ir frykas“ – pagalvoju.  „Atėjo pats sau vienas, įsitaisė pakrantėje su fotoaparatu (iš pradžių pasirodė, kad su žiūronais) ir nutaikė objektyvą į jūroje besimaudančias merginas.  Dar klausimas, kiek jis čia fotografuoja, kiek šiaip seilę varvina. Kažkoks iškrypėlis.  Dar gerai, kad čia ne moterų pliažas – jau seniai būtų užsipultas.“ – tokia minčių seka sekė mano galvoje pamačius šį naujai atsiradusį paplūdimio „kaimyną“. Jo juoda skrybėlė, žinoma, taip pat davė peno vaizduotei, kuomet galvoje išniro stereotipinis iškrypėlio su juodu lietpalčiu vaizdinys.  Trumpai pasamprotavusi apsiverčiau ant kitos pusės, akies krašteliu stebėdama, ar „kaimynas“ nenutaikys savo objektyvo į mane. Prieš tai, be kita ko, ir pati jį įamžinau (kitaip iš kur čia dabar būtų jo nuotrauka).

Neilgai trukus iš jūros maudynių sugrįžo dvi moterys bei vyrukas ir visi trys pasuko mano „kaimyno“ link. Supratau, kad čia jo draugai ir jie atėjo keturiese. Moterys su smalsumu pripuolė prie fotoaparato, maždaug, nu parodyk, kaip aš ten išėjau! Parodęs jis įsidėjo fotoaparatą į dėklą. Taigi jis tiesiog fotografavo besimaudančius draugus.

Ir tada aš pagalvojau, kokiom kreivom akim kartais žiūrime į viską, iškreipdami tikrovę pagal savo išankstines nuostatas ar skubotai pasidarytas išvadas. Kodėl taip yra? Nes galva prikimšta visokių stereotipų ir įpročių, kuriuos augant suformavo aplinka. Bet kam to reikia? Nuo to tikrai netampame laimingesni.

Aš vis ieškau (ir atrandu!) ingredientų gyvenimiškos laimės receptui, ir vieną jų suformuluočiau taip: reikia mažiau galvoti apie kitus ir daugiau – apie save, tuo pačiu daugiau galvojant apie kitus ir mažiau – apie save.

Ką aš noriu pasakyti, kad turėtume mažiau teisti, vertinti ir kalbėti apie tai, kaip/kur/kodėl mąsto, elgiasi ir atrodo kiti, nes kiekvienas turime savo kelią ir juo einame. Niekada neįlįsi į kito galvą ir nepamatysi pasaulio jo akimis, todėl viskas, ką galvoji apie kitus, tėra tai, kaip tu pats matai pasaulį. Apskritai, kas yra gyvenimas? Tavo santykis su pasauliu. Todėl prasmingiau yra gyventi ir stengtis puoselėti šį santykį, gilinantis į save, kas esi, kodėl esi ir ką gero nori nuveikti šiame pasaulyje, nei nugyventi gyvenimą vertinant kitų gyvenimus ir nė nepastebėti, kaip tuščiai prabėgo tavasis.

Kita vertus, tai nereiškia, kad esi visatos centras (taip, sau galbūt esi) ir kad pasaulis sukasi aplink tave. Leidęs pernelyg išsikeroti egoizmui laimingas nebūsi – geriausiu atveju gyvensi iliuzijoje, nes iš tikrųjų esi tik mažas grūdas visatos mastu. Kadangi esi visumos dalis, turi gyventi darniai su ta visuma: reikia duoti, norint gauti. Dideli norai ir siekiai, mano manymu, yra gerai, bet jie turi būti teisingi. Negali gyventi tik dėl savęs. Turi kažką duoti  kitiems, galvoti apie kitus ir apie savo indėlį į aplinką. Ir paprastai taip jau būna, kad kuo daugiau duodi nieko už tai nelaukdamas mainais, tuo daugiau gauni. Kai tai supranti ir išmoksti vertinti, va čia ir yra didžiausia laimė.

Ganėtinai sunku išlaviruoti tą santykio tarp savęs ir kitų aukso vidurį, bet kas sakė, kad bus lengva :) Laimė yra nuolatinis darbas su savimi, nes ji pati neateina: laimę reikia kurti pačiam. O kūryba visuomet prasideda galvoje. Linkiu visiems išlaisvinti mintis iš rėmų, kuriuose esame įrėminti visuomenės ir mąstyti savo mintimis, o ne tomis, kurios mums primetamos aplinkos. Nes viskas gyvenime prasideda nuo minčių :)

P.S. Čia prisiminiau smagų reklamų rinkinuką. Kaip tik į pirminę temą. (:

Nes nieko pastovesnio už laikinumą nėra.

Pastaruoju metu tiek daug visko įvyko, kad kartais pagalvoju, jog įšokau į kažkieno kito batus, tik ne savo. Keistai žavu, kai palygini, koks, kur ir kas buvai dar prieš keletą mėnesių su tuo, kur ir kas esi šiandien. Kiekviena diena ir kartais net maži atsitiktinumai įpučia naujų vėjų, neretai atnešdami ir visai nemažų permainų.

Kadangi aš visuomet širdyje buvau truputį filosofė, pastaruoju metu gana daug ir dažnai mąstau apie gyvenimo prasmę. Taip taip, kad ir kaip nuvalkiotai tai skamba, bet mąstau. Ir gana rimtai. Ir vis dėlto - tai kokia ji, ta gyvenimo prasmė?
Nesitikiu taip lengvai rasti atsakymo, o vieno jo net ir nėra. Bet stengiuosi kaip įmanoma aiškiau atsakyti į šį klausimą pati, sau pačiai. Kas tai yra man? Ir kasdien vis iš naujo suprantu, kad ir aš pati turiu ne vieną atsakymą sau. Atsakymas keičiasi priklausomai nuo aplinkybių: nuotaikos, metų laiko, gyvenamosios vietos, žmonių šalia, veiklos ir dar daugelio dalykų.

Prisipažinsiu, kad mane truputį gąsdina laikinumas. Kartais man atrodo, kad pati savęs nepažįstu. Tai, ką kažkada laikiau esminiais dalykais, pradėjo atrodyti smulkmenos, ir atvirkščiai. Žinau, kad niekas nestovi vietoje, bet vis dėlto, kuo dar gali tikėti ir pasitikėti šiame gyvenime, jei ne pačiu savimi? O štai imi ir nesiliauji savęs stebinęs. Bet nesakau, kad tai blogai, nes vienaip ar kitaip pokyčiai atneša naujų spalvų į patirties bagažą. O juk nieko nėra blogiau kaip plaukti pasroviui. Bent jau aš taip manau.

Aiškiai žinau viena: dabar man prasidėjo etapas, kai bus daug iššūkių sau, derybų su savimi, daug klausimų ir dar daugiau atsakymų, bet tuo pačiu ir atradimų bei naujų spalvų. O nuo to gyvenimas tik įdomesnis!


Kartais reikia daryti nepatogius dalykus. Tam, kad vėliau būtų patogiau. :)

Geltona. Žalia. Raudona.

Nesu aš iš tų, kurie dalyvauja eitynėse su skanduotėmis ir plakatais. Bet nors viešai pernelyg nedeklaruoju savo meilės Lietuvai, Lietuvą aš myliu. Tik myliu tyliai.

Pamenu, kaip virpėdavo širdis dainuojant tokias dainas kaip ši mokyklos chore:

O patriotiškos mintys šiandien mano galvoje užgimė visai netikėtai. Kaip visuomet savaitgaliais, taip ir šiandien – laisvadienį – užsukau į turgelį lietuviškų daržovių ir žalumynų. Ir štai stovint virtuvėje ir pjaustant ridikėlius su krapais į salotas apėmė kažkoks nostalgiškas lietuviškos vasaros jausmas. Pagalvojau: jei gyvenčiau kur tolimam krašte, kaip vis dėlto ilgėčiausi Lietuvos. Būtų ilgu kai kurių tokių paprastų, žemiškų dalykų, bet jie tokie iki širdies gelmių savi.
Ir visai netikėtai, laikydama juodos ruginės duonos riekę rankoje, susipratau – juk šiandien kovo 11. Šyptelėjau, nes kažkoks sunkiai paaiškinamas patriotiškas jausmas aplankė intuityviai, sąmoningai negalvojant apie tai, kad šiandien švenčiame Nepriklausomybės atkūrimo dieną.


Įvykiai Ukrainoje skatina labiau vertinti tai, ką turime šiandien. Tai, kas šiandien mums atrodo savaime suprantama, nėra duotybė – laisvė ir nepriklausomybė buvo sunkiai iškovotos mūsų tautiečių. Ačiū jiems už tai.


Iki šiolei buvau tyli patriotė, o šiemet noriu truputį garsiau prabilti apie savo jausmus Tėvynei.

                                           Šiandien noriu garsiai pasakyti: aš myliu Lietuvą!

Vienas lauke – ne karys

Tik susidūręs su konkrečia situacija gyvenime sužinai, kaip iš tiesų į ją reaguoji ir jautiesi – kol to neįvyko, gali numanyti, įsivaizduoti, bet visgi tik spėlioti.
Mažai mes turime žinių apie save a priori, visgi dauguma jų ateina per patyrimą.

Kad ir kaip mėgstu ir vertinu vienatvę, kartais maloniai nustembu (jei tiksliau – pati save nustebinu), kad vis dėlto nesu toks jau vilkas atsiskyrėlis, kokia kartais save laikau (na ir kaip aš vis pamirštu, kad žmogus – iš prigimties bendruomeniška būtybė?).
Pasiekus tai, ko seniai troškau, didesnį džiaugsmą teikia ne pats pasiekimas, o palaikymas, kurį jaučiu iš aplinkinių. Gal todėl, kad jausdamas aplinkinių palaikymą supranti, kad kažką darai teisingai. O tai reiškia, kad, tai, ką darai, turi prasmę.

Neapsakomai geras jausmas.

Norisi nesustoti, siekti, eiti į priekį. Ir daug daug šypsotis.

sesijos atradimai

Užklupus sesijai aptikau dvejų metų senumo užfiksuotą statistiką apie savo bakalaurinį darbą:

***
Mano diplominiame darbe tris kartus paminėtas žodis „prezervatyvas“, du kartus – „lytiniai santykiai“, po kartą – „lytinė vyro ir moters sueitis“, „vyriškas lyties organas“, jau nekalbu apie „seksualinį priekabiavimą“, „seksualinį gyvenimą“, „nuogą kūną“, „apsinuoginusią moterį“ ir „seksualumo prizmę“.  Pala, ką aš studijuoju? Ne per daug erotikos mokslo darbe?
Išvada: mūsų reklamose labai daug sekso. Tiek daug, kad net bakalauro darbe be jo neapsieinama.
Neduokdie mano recenzentė labai dievobaiminga.
***

P.S. Cituojant mano dabartinį magistrinio vadovą: 
–Kokia kalbos dalis yra žodis bliat? Žinoma, kad jaustukas.

Juk filologams negražių žodžių nėra! 

O gal be taisyklių?

Kartais, net kai būna ne taip, kaip manai, kad turėtų būti, būna kur kas geriau nei įsivaizduoji, kad galėtų būti.

Kūčios ir Kalėdos man visad siejosi su tam tikromis taisyklėmis, kurių nuo vaikystės atrodo yra įprasta laikytis. Bet jei susiklosto taip, kad jų laikytis paprasčiausiai neišeina, tada yra dvi išeitys: gailėtis ir liūdėti, kad yra ne taip, kaip turėtų būti, arba paprasčiausiai..susigalvoti naujas taisykles. O apskritai, kam tos taisyklės? Gal visai neblogai ir be jų?

Ne tik apie šventes kalbant. Ir šiaip apie gyvenimą. Esi numatęs, kad turi būti vienaip, nes manai, kad taip teisinga ir taip tau geriausia. O tada gyveni gyveni žmogus, ir supranti, kad nė velnio taip nėra. Ir kas belieka? Tos pačios dvi išeitys: keiksnoti gyvenimą, kad turi ne tai, ko norėjai, kad esi ne ten, kur norėjai būti..arba pažiūrėti į viską kiek kitaip. Pamilti tai, ką jau turi, o tada spręsti: gal tiesiog per mažai save pažįsti ir tau iš gyvenimo reikia visai ne to, ką buvai suplanavęs? Kartais esame taip karštai įsitikinę, kad kelias, kuriuo einame, yra teisingas, ir einame jo įsikibę, kad nė neapsidairome ir nepastebime, kad kažkur nugrybavom.

Gal vertėtų išmesti rėmus, į kuriuos patys įsispraudžiame susikūrę tobulą įsivaizduojamą viziją. Ne, toli gražu nesakau, kad reikia plaukti pasroviui. Reikia aiškiai žinoti, ko nori iš gyvenimo, kad tai gautum. Bet patyriau, kad kartais viskas geriau klostosi, kai atsisakai įsitikinimų, kad vienas ar kitas kelias yra vienintelis ir nepakeičiamas, atsipalaiduoji, ir atveri žvilgsnį plačiau. Supranti, kad iš tikrųjų esi laisvas, o tai, kas varžo, kyla tik iš tavęs paties. O juk būti laisvam yra prigimtinis kiekvieno troškimas.

Atrasti, patirti, išgyventi, pajausti – juk tai ir yra tikrasis gyvenimo pažinimas.

Tad nesprauskime savęs į rėmus, nekurkime taisyklių, kurių patys nenorime laikytis. Stengdamiesi dėl ateities negyvenkime tuo, kas bus, kai tai pasieksime, o atsipalaiduokime ir mėgaukimės tuo, ką darome dabar. Juk gyvenimas yra kelionė, o ne galutinis tikslas. O ir procesas dažniausiai teikia daugiau malonumo nei pats rezultatas.

***

Kitąmet linkiu sau (o tuo pačiu ir visiems):

Daug rašyti. Dar daugiau skaityti. Savo malonumui. Nepaliauti ieškoti ir atrasti. Daug laiko leisti gamtoje. Svajoti. Juoktis! Daug ir iš širdies. Nebijoti kartais būti vaiku. Kartais leisti sau pamiršti kasdienybę, rūpesčius, ir neskaičiuoti laiko. Mažiau keiktis ir keiksnoti kitus. Dažniau šypsotis. Skirti laiko sau. Į daugelį dalykų žiūrėti paprasčiau. Mažiau galvoti apie tai, ką pagalvos kiti. Nesureikšminti smulkių nesėkmių, užtat džiaugtis mažais pasisekimais. Negaišti laiko su žmonėmis, kurie jo neverti, ir rasti laiko žmonėms, šalia kurių norisi būti. Branginti laiką, tačiau retsykiais sugebėti trumpam prarasti jo nuovoką.
O svarbiausia – būti čia ir dabar.

Tu gyveni savo gyvenimą, ar jis tave?

Man yra įstrigusi viena Mamontovo frazė: „Jei gali nedainuoti – nedainuok“. Pritariu jam, todėl šį principą taikau rašymui: „Jei gali nerašyti – nerašyk“.
Taip tad mano blog‘e kartais atsiranda pertraukų.


Pastaruoju metu gyvenu kaip sulėtintame filme. Ne dėl to, kad laikas slinktų lėtai – atvirkščiai. Laikas taip greitai lekia, kad kartais atrodo, nespėju su juo. Keistas jausmas, kai žiūri, kaip tavo gyvenimas bėga, o tu ramiai stebi jį iš šono.

Nežinau, kaip jūs, bet aš gyvenimą skaičiuoju atskaitos taškais. Nuo vieno atskaitos taško – iki kito. Taip lengviau įsimena įvykiai, detalės, kurių nesinori pamiršti. Ir štai dabar aš pati esu vienas didelis atskaitos taškas. Dvidešimties dar atrodė, kad visas gyvenimas prieš akis. O dabar (ir ačiū Dievui, kad dabar) atėjo suvokimas, kad gyvenimas toli gražu ne prieš akis, o čia ir dabar. Tie suvokimai vis ateina, bet kartais pabuvę išeina, ir vėl gyveni kaip gyvenęs. Tačiau kartais jie tokie ryškūs, kad atrodo, jog niekada jų nepaleisi. Ir norisi tikėti, kad tai ne apgaulinga.

Gal ir gerai, kad niekada nesame aukštumose. Gyvenimas vis stumteli duobėn, kad išbristume ir iš naujo žengtume iškelta galva, kad iš naujo pamatytume jo spalvas ir išgyventume džiaugsmą. Pernelyg ilgai užsibūti vienoje vietoje nėra gerai, o kai pagalvoji, trajektorija žemyn–aukštyn nėra tokia jau bloga. Svarbiausia laiku pakilti ir į viską pažiūrėti tomis pačiomis akimis, bet nauju žvilgsniu. Šviežiu.


Šiemet per gimtadienį į galvą atėjo geniali mintis: gimtadienis – puiki diena gimti iš naujo.
O gal tai paprasčiausiai palankus atskaitos taškas.
 

Nuo tinginystės iki dviveidystės

Kartais aš svarstau: kas mes esame patys sau? Draugai ar priešai?
Sako: mylėk save – tik tada tave galės mylėti kitas. Bet juk dažniausiai mes esam kur kas labiau savikritiški nei turėtume (ar galėtume) būti. Jei kažkas nepasisekė – kaltinam save, jei nepateisinom savo lūkesčių – nusiviliam savimi, nes sau esame ypač griežti. Ko gero (deja), save kritikuoti lengviausia. Bet ar tokia kritika konstruktyvi?

Mes norime vieno, bet dažniausiai patys sau nepadedame ir darome visai ką kita. Svajojame, kuriame, planuojame, bet vis atidėliojame – rytoj, kitąmet, kada nors. Kai neprisiverčiame kažką daryti, kaipmat tampame patys geriausi savo pačių sąmokslininkai, atrandantys puikių ir, atrodytų, net labai logiškų priežasčių to nedaryti. Užtat kai imame vertinti, ar daug pajudėjome savo svajonių link, ir suvokiame, kad kelyje užstrigome – visiškai logiškai ir net pagrįstai save kritikuojame ir barame.
Dviveidystė? Veidmainystė? Šizofrenija?...

Kodėl žmogaus prigimtis nenaudinga jam pačiam? Visi gyvūnai vadovaujasi instinktais, kurie orientuoti į išlikimą. Žmogus, deja, priešingai – savo noru veda save į sunaikinimą. Žmogus vadovaujasi malonumais. Bet ar malonumas yra tai, kas iš tiesų malonu; ar tai, kas reikalauja mažiausiai pastangų, mums atrodo malonu? Kas mus valdo? Mes protą, ar protas mus? O gal kūnas? Kartais atrodo, kad žmogaus evoliucija veda į degradaciją. Kuriami ir išrandami įvairiausi prietaisai, lengvinantys žmogaus buitį ir, atrodytų, turėsiantys padėti žmogui sutaupyti laiko ir jį išnaudoti produktyviau, bet išeina atvirkščiai – dauguma sėdi prie kompų, vietoj knygų skaitydami delfio žurnalistų nekokybiškai išverstus straipsnius apie tai, kaip koks nors amerikietis pasidarė lyties keitimo operaciją; žiūri teliką, kurio didžiąją eterio dalį sudaro visokios kakadu šmakadū laidpalaikės; iki artimiausios parduotuvės važiuoja mašina; valgo pusfabrikačius, po to serga ir ryja cheminius vaistus. Toks man piešiasi dabartinės standartinės visuomenės vaizdas. Liūdna, nes tikrasis gyvenimas ir visas jo džiaugsmas lieka kažkokiame beprasmiame rūke.

Šiandien universiteto apylinkėse netikėtai sutikau savo ispanų dėstytoją. Ji nudžiugo mane pamačiusi, stabtelėjo mane užkalbinti, ir aš tada supratau, kad trejų metų ispaniško mokslo šaknys, nejudinamos jau porą metų, užsikasė giliai po pernykščiais lapais. Ką ji man sakė, supratau viską, bet pati sugebėjau išveblenti vos vieną kitą žodį, nors norėjau jai papasakoti vieną kitą naujieną apie save, nes ji su mumis visada buvo draugiška.
Mokėdama kalbą, bet nesugebėdama suregzti elementaraus sakinio, pasijutau ypač kvailai. Ir tada panorau įspirti sau: nuolat sau žadu, kad skaitysiu ispaniškai ir mokysiuos naujų žodžių, kad nepamirščiau kalbos, bet vis nerandu tam laiko. O kai gerai pagalvoji, jei bent pusę to laiko, kiek per savaitę vakarais prafeisbukinu, skirčiau atsiversti kokį ispanišką skaitinį...
Panašiais pavyzdžiais sąrašą galėčiau pratęsti.

Gyvenime norisi tiek daug nuveikti: išmokti tą, išbandyti aną, pamatyti trečią..  Bet dažniau pagauni save stumiant laiką ir tik kuriant planus. Tiesa, kažkur tyliai sukirba mintis, kad reikėtų kažko imtis, bet nuramini save: ai, rytoj. Tą akimirką jautiesi gerai (nes nereikia nieko daryti), bet čia tik optinė apgaulė: iš tikrųjų rytoj vėl keiksnosi save, kodėl nieko nedarai ir stovi vietoj. Ir keiksnodamas toliau stumsi laiką.

Jau keletą mėnesių bandau susidraugauti su savimi ir pamilti šūkį „čia ir dabar“. Per sunkumus, bet, atrodo, pavyksta. Ir štai, kaip tikra draugė, šiandien prie lovos pasidėjau ispanų gramatikos užrašus.