Minčių matematika

Guliu paplūdimyje. Pusiau snaudžiu. Sugalvojusi pakeisti kūno padėtį, vangiai pakeliu galvą ir pamatau vaizdą, kuris sukelia nemalonios nuostabos emociją veide:

„Na ir frykas“ – pagalvoju.  „Atėjo pats sau vienas, įsitaisė pakrantėje su fotoaparatu (iš pradžių pasirodė, kad su žiūronais) ir nutaikė objektyvą į jūroje besimaudančias merginas.  Dar klausimas, kiek jis čia fotografuoja, kiek šiaip seilę varvina. Kažkoks iškrypėlis.  Dar gerai, kad čia ne moterų pliažas – jau seniai būtų užsipultas.“ – tokia minčių seka sekė mano galvoje pamačius šį naujai atsiradusį paplūdimio „kaimyną“. Jo juoda skrybėlė, žinoma, taip pat davė peno vaizduotei, kuomet galvoje išniro stereotipinis iškrypėlio su juodu lietpalčiu vaizdinys.  Trumpai pasamprotavusi apsiverčiau ant kitos pusės, akies krašteliu stebėdama, ar „kaimynas“ nenutaikys savo objektyvo į mane. Prieš tai, be kita ko, ir pati jį įamžinau (kitaip iš kur čia dabar būtų jo nuotrauka).

Neilgai trukus iš jūros maudynių sugrįžo dvi moterys bei vyrukas ir visi trys pasuko mano „kaimyno“ link. Supratau, kad čia jo draugai ir jie atėjo keturiese. Moterys su smalsumu pripuolė prie fotoaparato, maždaug, nu parodyk, kaip aš ten išėjau! Parodęs jis įsidėjo fotoaparatą į dėklą. Taigi jis tiesiog fotografavo besimaudančius draugus.

Ir tada aš pagalvojau, kokiom kreivom akim kartais žiūrime į viską, iškreipdami tikrovę pagal savo išankstines nuostatas ar skubotai pasidarytas išvadas. Kodėl taip yra? Nes galva prikimšta visokių stereotipų ir įpročių, kuriuos augant suformavo aplinka. Bet kam to reikia? Nuo to tikrai netampame laimingesni.

Aš vis ieškau (ir atrandu!) ingredientų gyvenimiškos laimės receptui, ir vieną jų suformuluočiau taip: reikia mažiau galvoti apie kitus ir daugiau – apie save, tuo pačiu daugiau galvojant apie kitus ir mažiau – apie save.

Ką aš noriu pasakyti, kad turėtume mažiau teisti, vertinti ir kalbėti apie tai, kaip/kur/kodėl mąsto, elgiasi ir atrodo kiti, nes kiekvienas turime savo kelią ir juo einame. Niekada neįlįsi į kito galvą ir nepamatysi pasaulio jo akimis, todėl viskas, ką galvoji apie kitus, tėra tai, kaip tu pats matai pasaulį. Apskritai, kas yra gyvenimas? Tavo santykis su pasauliu. Todėl prasmingiau yra gyventi ir stengtis puoselėti šį santykį, gilinantis į save, kas esi, kodėl esi ir ką gero nori nuveikti šiame pasaulyje, nei nugyventi gyvenimą vertinant kitų gyvenimus ir nė nepastebėti, kaip tuščiai prabėgo tavasis.

Kita vertus, tai nereiškia, kad esi visatos centras (taip, sau galbūt esi) ir kad pasaulis sukasi aplink tave. Leidęs pernelyg išsikeroti egoizmui laimingas nebūsi – geriausiu atveju gyvensi iliuzijoje, nes iš tikrųjų esi tik mažas grūdas visatos mastu. Kadangi esi visumos dalis, turi gyventi darniai su ta visuma: reikia duoti, norint gauti. Dideli norai ir siekiai, mano manymu, yra gerai, bet jie turi būti teisingi. Negali gyventi tik dėl savęs. Turi kažką duoti  kitiems, galvoti apie kitus ir apie savo indėlį į aplinką. Ir paprastai taip jau būna, kad kuo daugiau duodi nieko už tai nelaukdamas mainais, tuo daugiau gauni. Kai tai supranti ir išmoksti vertinti, va čia ir yra didžiausia laimė.

Ganėtinai sunku išlaviruoti tą santykio tarp savęs ir kitų aukso vidurį, bet kas sakė, kad bus lengva :) Laimė yra nuolatinis darbas su savimi, nes ji pati neateina: laimę reikia kurti pačiam. O kūryba visuomet prasideda galvoje. Linkiu visiems išlaisvinti mintis iš rėmų, kuriuose esame įrėminti visuomenės ir mąstyti savo mintimis, o ne tomis, kurios mums primetamos aplinkos. Nes viskas gyvenime prasideda nuo minčių :)

P.S. Čia prisiminiau smagų reklamų rinkinuką. Kaip tik į pirminę temą. (:

Nes nieko pastovesnio už laikinumą nėra.

Pastaruoju metu tiek daug visko įvyko, kad kartais pagalvoju, jog įšokau į kažkieno kito batus, tik ne savo. Keistai žavu, kai palygini, koks, kur ir kas buvai dar prieš keletą mėnesių su tuo, kur ir kas esi šiandien. Kiekviena diena ir kartais net maži atsitiktinumai įpučia naujų vėjų, neretai atnešdami ir visai nemažų permainų.

Kadangi aš visuomet širdyje buvau truputį filosofė, pastaruoju metu gana daug ir dažnai mąstau apie gyvenimo prasmę. Taip taip, kad ir kaip nuvalkiotai tai skamba, bet mąstau. Ir gana rimtai. Ir vis dėlto - tai kokia ji, ta gyvenimo prasmė?
Nesitikiu taip lengvai rasti atsakymo, o vieno jo net ir nėra. Bet stengiuosi kaip įmanoma aiškiau atsakyti į šį klausimą pati, sau pačiai. Kas tai yra man? Ir kasdien vis iš naujo suprantu, kad ir aš pati turiu ne vieną atsakymą sau. Atsakymas keičiasi priklausomai nuo aplinkybių: nuotaikos, metų laiko, gyvenamosios vietos, žmonių šalia, veiklos ir dar daugelio dalykų.

Prisipažinsiu, kad mane truputį gąsdina laikinumas. Kartais man atrodo, kad pati savęs nepažįstu. Tai, ką kažkada laikiau esminiais dalykais, pradėjo atrodyti smulkmenos, ir atvirkščiai. Žinau, kad niekas nestovi vietoje, bet vis dėlto, kuo dar gali tikėti ir pasitikėti šiame gyvenime, jei ne pačiu savimi? O štai imi ir nesiliauji savęs stebinęs. Bet nesakau, kad tai blogai, nes vienaip ar kitaip pokyčiai atneša naujų spalvų į patirties bagažą. O juk nieko nėra blogiau kaip plaukti pasroviui. Bent jau aš taip manau.

Aiškiai žinau viena: dabar man prasidėjo etapas, kai bus daug iššūkių sau, derybų su savimi, daug klausimų ir dar daugiau atsakymų, bet tuo pačiu ir atradimų bei naujų spalvų. O nuo to gyvenimas tik įdomesnis!


Kartais reikia daryti nepatogius dalykus. Tam, kad vėliau būtų patogiau. :)