Mano mėgstamas gerb. dėstytojas Subačius yra pasakęs:
„Jei žmogus KĄ NORS rašo (nebent išskyrus patį slapčiausią dienoraštį), ir jei jis neturi jokios
intencijos norėti, kad kas nors tai skaitytų – jis neturi orumo, arba paprasčiausiai yra durnas.“
Kai stokoju optimizmo, nesinori rašyti viešai. Turiu pripažinti, kad kurį laiką kiek stokojau. Nors gal labiau trūko laiko. Kai yra ūpo - nėra laiko, kai yra laiko - nėra ūpo. Visada taip.
Bet dabar aš ne apie tai.
Pamažu artėjant Kalėdoms mane visada užplūsta noras daryti gerus darbus.
Šiemet tas noras užplūdo kiek anksčiau. Greičiausiai todėl, kad aptikau puslapį vaikusvajones.lt. Labai patiko idėja, ir nesuabejojau, kad prisidėsiu ir aš.
„Mes su broliu ne visada einame miegoti sočiai pavalgę, todėl norėtume gauti pakvietimą į piceriją paskanauti picų.“ (Deimantė 13 m.)
„Mano svajonė turėti šiltus žieminius batus. Ateis šalta žiema ir teks vėl su bateliais bristi per pusnis, o iki stoties labai toli, bet į mokyklą reikia vykti ir aš nenoriu išsiskirti iš kitų, kad vaikai juoktųsi, jog aš neturiu žieminių batų. Norėčiau paprašyti, jei galite išpildykite šią svajonę.“ (Sandra 14 m.)
„Esu su negalia, beveik nevaikštau, daug laiko praleidžiu sėdėdama. Norėčiau lėlės gydytojos, veterinarės arba seselės. Jeigu galite, išpildykite mano svajonę, aš būsiu laiminga.“ (Gabija, 8 m.)
„Noriu šiltos žieminės striukės. Striukės noriu, kad žiemą nebūtų šalta, ir kad nesusirgčiau, nes neturim pinigų vaistams.“ (Paulius, 13 m.)
Tokie ir panašūs įrašai mane graudina iki ašarų.
Kadangi į tokius dalykus dažnai reaguoju pernelyg jautriai, draugas mane guodžia, kad visų alkstančiųjų nepamaitinsi ir visų beglobių nepriglausi. Ir jis yra teisus. Bet aš tikiu, kad net menki geri darbai ne tik atneša džiaugsmo tiems, kam juos darome, bet ir grįžta gerumu mums patiems.
Pamačiusi, kiek daug berniukų svajoja apie daiktą, kuris jau kelerius metus be prasmės guli vienoje iš dėžių mano balkone, suvokiau, kiek nedaug tereikia kažką padaryti laimingą. Išsirinkau aštuonmetį berniuką, kurio prašymas man pasirodė itin mielas. Dar su juo nesusitikau, bet jau susisiekiau. Nekantrauju pamatyti jo šypseną, kai įteiksiu jam dovaną.
***
Po paskaitų einu į darbą visada tuo pačiu maršrutu, viena siaurų senamiesčio gatvelių. Šiandien kur buvę, kur nebuvę, kažin kas mane patraukė eiti kita.
Akimirką jau pasigailėjau, nes pastaroji gatvelė buvo dar siauresnė nei ta, kuria einu kasdien, o į mane bėgo pulkas vaikų. Į mane.
Stabtelėjau, keletas plačiai besišypsančių pabiručių mane apspito, ir vienas berniukas (maždaug aštuonerių) nedrąsiai, bet su plačia šypsena į mane prabilo:
-Atsiprašau.. Mes čia darom tokį projektą, kad praeiviams gatvėje dalinam pasveikinimus. Čia jums. - ir ištiesė man rankutę su iš popieriaus sulankstyta besišypsančia širdele. Iš jos išsilanksto dobilo forma, kurios viduje - ryškiai geltona išsišiepusi saulė ir gražūs palinkėjimai.
Gerumas grįžta. :)
Visada taip sakiau.
P.S. Artėjant Kalėdoms, raginu prisidėti prie šios gražios akcijos. Mums atrodantys nereikšmingi dalykai kitam gali reikšti svajonės išsipildymą.
Juk dalintis gerumu taip gera...
Akcijos. Ne, kalbu ne apie vertybinius popierius. Na, iš dalies. Turiu omenyje tuos dažniausiai geltonus kartotinius popierėlius parduotuvėje prie prekių kainos, dažniausiai raudona spalva (ir būtinai didžiosiomis) skelbiančius: AKCIJA! Šie popierėliai praneša apie sumažintą prekės kainą. O vertę?
Nereikia studijuoti ekonomikos, kad žinotum, jog prekės kaina ir vertė – netapatūs dalykai. Bet kaipgi yra su akcijom? Į kurią pusę vertės skalėje keičiasi akcijinės prekės vertė? Logiškai mąstant, prekė lyg ir mažiau vertinga, jei pardavėjas ją sutinka parduoti pigiau. Tačiau kodėl tuomet šluote šluojame iš lentynų tas bevertes prekes? O gal yra visai ne taip?
Anądien su draugu kalbėjomės apie visas tas akcijas parduotuvėse. Juk žmonės pastaruoju metu prisiperka vis daugiau to, ko jiems iš tikrųjų net nereikia.
Neslėpsiu, nuėjus į parduotuvę dažniausiai mano krepšelyje galima aptikti bent trečdalį akcijinių prekių. Sunku pasakyti, kurios iš jų man būna išties reikalingos. Viena vertus, tikrai apsidžiaugiu galėdama pigiau nusipirkti mėgstamų vaisių, kurių be akcijos gal ir nepirkčiau, kita vertus, prisiperku akcijinių sūrelių, jogurtų ir kitų dalykų, ir galiausiai sumoku daugiau nei planavau.
Štai ir susigaudyk žmogus, ar akcijos padeda taupyti, ar tik priverčia išlaidauti.
Viena vertus, akcijos leidžia nusipirkti kažko, ko už pilną kainą gal ir nepirktum. Taigi, jos savotiškai suteikia galimybes. Bet gerai pagalvojus, juk taip sunku atsispirti įžūliam užrašui su perbraukta kaina, todėl nepastebėdamas krauni į pirkinių krepšį tai, ko neketinai pirkti, bet juk reikia pasinaudoti proga! Ir taip pamažu tai tampa savotiška priklausomybe. Negali nepirkti, nes juk tokia gera akcija!
Žinoma, hiperbolizuoju, bet reikia pripažinti, kad panašių situacijų tikrai būna. Jau nekalbu apie pastaruoju metu ypač išpopuliarėjusius nuolaidų kuponus "19 litų už 50lt vertės šūdą". Nesakau, yra ir tikrai gerų pasiūlymų, ir pati pirkau ne vieną kuponą, bet kas jau per daug, tas nesveika.
Grįžtant prie idėjos apie prekių vertę, manau, vertė ir priklauso nuo to, ar tau ta prekė reikalinga. Jei grįžus namo akcijinė prekė vis dar panėši į iš medžioklės parsineštą laimikį, žinoma, jos vertė tavo akyse tik pakyla. Tačiau jei grįžęs namo susigaudai "wtf, kam man šitai?", tai tas spontaniškas pirkinys labiau panašus į pigioj loterijoj gautą šlamštinį paguodos prizą. Tik dovanotam arkliui į dantis nežiūri, o čia dar ir pats už jį susimokėjai.
Ko gero, nenorint įsivelti į prekybos centrų žaidžiamą "Monopolį", kuriame atsistojęs ant bet kurio laukelio susiperki viską, reikia atidžiau vertinti, ar šita akcija, kuri šią sekundę taip vilioja, po kelių valandų privers tave jaustis namo parsinešus laimikį, ar išmetus pinigus į balą. Svarbiausia šito prekybos centrų žaidimo taisyklė – mokėti naudotis akcijomis, kad jos atneštų naudą tau pačiam, o ne Maximai ar beta.lt.
P.S. Į temą. Nemaniau, kad Rimi tokios prastos nuomonės apie lietuvius. Taip nusigyvenom, kad pradėjom gerti šampūną? Na, gal ir pigiau...
Ar aš patriotė? Nežinau. Gyvenimo už tėvynę neaukočiau, lietuviams priskiriu daug neigiamų bruožų (vadovaudamasi ne stereotipais, o patirtimi), ir kartais pasaulyje truputį gėda pasakyti, iš kur esu.
Bet apskritai man gera čia gyventi. Ir nenorėčiau kur kitur. Ar to užtenka, kad galėtum vadintis patriotu?
Sakiau, apie patriotizmą daug nekalbėsiu.
Tiek ir užteks.
Pastarosiom dienom teko susidurti su visokiais (e)migracijos dalykėliais. Gal egoistiška iš mano pusės, bet man dzin, kad tiek žmonių išvažiuoja.
Kiekvienas savo laimę kuriame patys. Ir visai nesvarbu, kur esame.
Man laimė gali būti ir lietuviška.
O iš tikrųjų Laimės kilmė nesvarbi. Kur kas svarbiau, kad ją susikurtume patys. Kad ji susidėtų iš smulkmenų, kurios teikia džiaugsmą mums patiems.
Ir visai nesvarbu, kas tai - vakaro gaiva po lietaus, naujas darbas, jauki namų erdvė ar brangaus žmogaus šypsena mintyse.
Kaip patogu, kad facebookas primena apie draugų gimtadienius. Draugų. Draugų?
Studijuodama filologiją dažnai susiduriu su terminų ir vertimų problematika. Kodėl facebooko kontaktų sąrašas vadinamas draugais? Manau, dauguma žmonių draugų turi tikrai ne daugiau nei pirštų. Vienos rankos. Draugų, kuriuos galima taip vadinti pelnytai. O kiek draugų turime facebooke?
Kai galva iškvaišta nuo kursinių darbų, prisigalvoji žmogus visokių dalykų. Štai sugalvojau atlikti aš tokį tyrimą. Sociologinį? Psichologinį? Na, nesu aš nei sociologė, nei psichologė, bet tyrimo negalėčiau pavadinti ir filologiniu. Tebūnie, pavadinkime tai eksperimentu. Arba net mano susigalvota nesąmone. (čia jau kaip pažiūrėsi)
Kaip Čeburaška (taip, taip, Kūlverstukas, bet man kur kas mieliau vadinti jį Čeburaška) ir Gena dainavo visiems gerai žinomoje dainelėje, deja, gimtadienis būna tik kartą metuose. Paskatinta šiuolaikinės aplinkos veiksnių (kuriuos dar aptarsiu), sugalvojau, kad būtų įdomu facebooke pakeisti savo gimimo datą iš vėlyvo rudens į..šiandien. Ne ne, ne šiaip sau. Ne pasimaivymui. Ir tikrai ne iš neturėjimo ką veikti. Kadangi mėgstu analizuoti, net susikūriau sau savotišką analizės planą, jei jį galima taip pavadinti (taip taip, kvaištu nuo kursinių darbų, o ką aš jums sakiau!)
Tyrimo tikslai:
1) suskaičiuoti, kiek sulauksiu netikrų netikro gimtadienio sveikinimų ir įvertinti bendravimo ryšius su sveikinusiais;
2) remiantis tais ryšiais, įvertinti, kaip stipriai naujosios technologijos automatizuoja žmogų ir, lengvindamos jam gyvenimą, skatina vis mažiau mąstyti pačiam;
Tyrimo eiga:
Vakar iškart po vidurnakčio profilyje pasikeičiau datą. Kaipmat sulaukiau penkių sveikinimų. Tai buvo žmonės iš mokyklos laikų arba universiteto aplinkos, tikrai nesidomintys mano asmeniniu gyvenimu ir negalintys numanyti mano gimimo datos.
Ryte įsijungiau facebooką ir aptikau keletą naujų sveikinimų: buvusių klasiokų, universiteto aplinkos, bla bla. Nieko stebėtino, nebent tai, kad dėl poros žmonių suabejojau, ar mes apskritai sveikinamės prasilenkę koridoriuj (vienas kito facebooko kontaktuose atsidūrėm po kokių nors bendrų mokymų ar vykusio renginio).
Čia įterpsiu klausimą - o kodėl jūs sveikinat žmones? Kad primintumėt apie save? Kai dauguma žmonių rašo tiesiog "Sveikinu", o kai kurie net be jokio skyrybos ženklo, tai net imi svarstyti, gal už kiekvieną facebooke paliktą komentarą nuo šiol į accountą tiksi po centą kitą?
Nenoriu pasirodyti sarkastiška pasaulio bamba. Neslėpsiu, aš tikrai ironiška, ir dėmesys man tikrai patinka, tik šiuo atveju man kaip tik nereikia kokio papuola dėmesio.
Žinoma, yra atvejų, kai norisi žmogui parodyti dėmesį. Kartais - pagarbą. Priklauso nuo situacijos ir žmogaus. Bet kuriuo atveju, aš asmeniškai vengiu rašyti tuščius sveikinimus žmonėms, su kuriais nebendrauju ir kurie man nerūpi. Taip, tikrai būna, kad užrašau facebooke ant sienos tą "Sveikinu!", bet tik tokiu atveju, jei sutikus tą žmogų gatvėje, man nuoširdžiai norėtųsi prie jo prieiti ir pasakyti "Labas! Su gimtadieniu!".
Man kelia nostalgija tie laikai, kai, norint pasveikinti draugą, ne tik reikėjo pačiam prisiminti, kada jo gimtadienis (jokios veidaknygės neskelbdavo), bet ir turėjai prieš kelias dienas bėgti į paštą, kad tavo atvirukas spėtų laiku pasiekti adresatą. Žinoma, laikai pasikeitė ir dabar mūsų galvos ir taip kupinos didelio srauto įvairaus plauko informacijos, tad prisiminti, kada kieno gimtadienis, sudėtinga.
Man norėtųsi paprasčiausio dėmesingumo, skirties tarp "aš noriu tave pasveikinti" ir "rašau tau tik tam, kad parašyčiau". Kurių galų tada apskritai kažką rašyti??
Štai mano draugas. Kaskart prieš gimtadienį jis pasikeičia savo gimimo datą profilyje. Veidaknygė neskelbia visiems, kad jie neva turį tave pasveikinti, o tu ne tik išvengi spaminimo ant sienos, bet svarbiausia - žinai, kas išties prisimena tave tavo tikrąją dieną, kam tu rūpi. Sumanu.
Grįžtant prie mano tyrimo. Iki šiol didžiausias atradimas buvo tai, kad su gimtadieniu pasveikino..tėtis. Čia pasitvirtino mano hipotezė, kad moderniosios technologijos žmogų taip automatizuoja, kad, pasitikėdamas jomis, prieš ką nors darydamas pamiršti pamąstyti pats. Juk tikrai pasitikiu skaičiavimo mašinėle, todėl kartais (na gerai, gerai, DAŽNAI - bet aš filologė - man atleistina), net nesivarginu mintyse sudėti, atimti ar sudauginti.
Truputį liūdna, kad žmonės, naudodamiesi moderniomis technologijomis, nepastebi, kaip jos pamažu jiems kenkia. Kaip verčia tinginiais su skaičiuokliais rankose.
Rezultatai:
tyrime to nežinodami sudalyvavo 78 žmonės
iš jų 70 pasireiškė ant mano facebook sienos, 5 susisiekė privačia žinute, 3 - sms žinute
61 žmogus užkibo ir pasveikino su gimtadieniu, 11 žmonių nepatikėjo/sureagavo ironiškai/pasijuokė, 6 žmonės suabejojo
gavau vieną gėlę (dėl ko truputį gėda ir nesmagu, nes žmogus nuoširdžiai stengėsi! Jaučiuosi dėkinga už parodytą dėmesį, kurio nenusipelniau)
Išvados:
1) Deja, šiuolaikinės technologijos ne visada išeina pačiam žmogui į naudą, automatizuoja gyvenimą, vis mažiau vietos palikdamos tikram mąstymui;
2) Žmonės, kuriems tu nuoširdžiai rūpi, nepatingi paskaičiuoti mintinai ir aklai nepuola pasitikėti tuo, ką jiems skelbia automatiniai priminimai;
3) Dar kartą pasitvirtina teiginys, kad žmonių vertybių sistema kinta ir dažnu atveju kokybę išstumia kiekybė;
4) Mamos geriau žino, kada gimdė savo vaikus, o tėčiai, būdami racionalūs, šiuolaikiniame pasaulyje labiau pasikliauja moderniosiomis technologijomis nei nuojauta :)
5) Draugų sąrašas facebooke verčiau būtų pavadintas kontaktų sąrašu.
Padėkos:
Ačiū tiems facebooko kontaktams, kurie pasveikino su gimtadieniu bent su menka intencija tai daryti.
Ačiū žmonėms, pažįstantiems mane jau ilgai ir neužkibusiems už kabliuko, kad jūs vis dar skaičiuojat mintinai, o ne naudojatės skaičiavimo mašinėlėmis!
Ačiū Draugams, kad jums rūpiu.
Ačiū visiems, dalyvavusiems mano tyrime!
Atsiprašau, jei kažkas jaučiasi apgaulingai suklaidintas. Tikrai neturėjau jokių blogų kėslų. O gal, žiūrėkit, net paskatinsiu susimąstyti, ar tik kartais neapgaudinėjat savęs :)
P.S. Mielas mano čeburaška. Jei gyventum šiais laikais ir turėtum facebooko profilį, galėtum turėti tris šimtus šešiasdešimt penkis gimtadienius per metus. Neabejoju, kad kaskart susilauktum daugybės sveikinimų. Tik ar jie teiktų tau džiaugsmą?
P.P.S. Kai ateis mano tikras gimtadienis, pasielgsiu kaip mano draugas - profilyje paslėpsiu savo gimimo datą.
Ir jei sulauksiu trijų-keturių sveikinimų, džiaugsiuosi, nes jie bus nuoširdūs.
Pirmadienis.
Rytą pradėjau eidama sportuoti. O sportuoti visada einu su kuprine, nes taip patogiau.
Grįžusi namo labai skubėjau vėl išeiti, pasiėmiau tašę ir išlekiau.
Kai teko grįžti namo, stotelėje aplankė nušvitimas: neturiu piniginės! Ji liko toj sumautoj kuprinėj. Fak!
Nei eik pėsčiom nuo Šeškinės iki Antakalnio (gal ir būčiau, bet labai skubėjau namo rašyti rašto darbo, o ir taip jau buvo vakaras), nei važiuok zuikiu. Bet.. o kas belieka?
Surizikavau. (nekenčiu rizikuoti!)
Kelionė iki namų - su persėdimu.
Pirmąją atkarpą autobusu įveikiau sėkmingai.
Išlipau. Ramu.
Liko antroji atkarpa - troleibusu.
Kažkoks tylus balselis viduje sakė, kad Kalnų parkas - viena mėgstamiausių kontrolierių stotelių. Na bet ką jau ten - jei rizikuoti, tai iki galo! Karaliaus Mindaugo stotelė. Tuščia. Atsikvėpiau.
Artėjant prie Kalnų Parko, kur buvęs, kur nebuvęs, iš už kampo išsuka vyšninis autobusiukas. Kontrolė. FAK.
Po nevykusių pagraudenimų, kad palikau piniginę namuose, buvau nuvesta į minėtąjį autobusiuką.
-Panele, prašom duoti asmens dokumentą,
-Neturiu!
-Gerai, tuomet vešime jus į pirmąjį policijos skyrių, kur bus nustatinėjama jūsų tapatybė. Tai gali užtrukti iki trijų valandų. Iki trijų valandų! Atsižvelgiant į tai, kad jau buvo devynios, atsilaisvinčiau apie vidurnaktį kažkokioj neaiškioj vietoj - ir vis dar be piniginės.
Tokia perspektyva manęs neviliojo.
Po kurį laiką trukusių bandymų sugraudenti kontrolierių, kad esu studentė ir rytoj priduodu kursinį darbą, kurio rašyti dabar labai skubu namo ir TIKRAI neturiu laiko važiuoti į policiją, o piniginę namuose palikau NETYČIA, nors žinau, kad jam visi zuikiai taip sako ir jam ta istorija skamba apgailėtinai, bet dėl to aš dabar jaučiuosi tik dar labiau beviltiškai...sugalvojau bėgti. Kad jau rizikuoti - tai iki galo.
Dar nuo vaikystės svarstydavau, kaipgi jaučiasi veiksmo filmų herojai, bėgdami nuo policijos.
Ką gi, vaikyste, dar vienas tavo klausimas - atsakytas!
Adrenalino gavau, ko gero, metams į priekį.
O bėgant į kalną plyna gatve palei aukštą sieną, kur anei vieno posūkio, anei kiemo, anei menko plyšio, kur įbėgti, šlovinau sportą, kitaip jau seniausiai būčiau gavusipompą.
Išvada - zuikiams sportas į naudą!
Ir nors buvau nepiktybinis zuikis, sąžinė nebuvo visai rami.
Penktadienis.
Rytas. Skubu į paskaitą.
Einant per gatvę į stotelę prie namų, degė raudona šviesa. Bet gatvė buvo tuščia. Sutaupysiu laiko ir pereisiu per gatvę. Sutaupiau.
Kai prie manęs privažiavo policijos mašina, per garsiakalbį skelbianti: PANELE, PRIEIKITE, ir vėl - koks netikėtumas! - pasijutau kaip veiksmo filme. Akimirką net toptelėjo, kad gal mane susekė ir pagavo už pabėgimą?? Bet tik akimirką. Galvoje buvo aiški ir suvokiama mintis: Bl*t, ėjau per raudoną.
Šįkart nebėgau. :)
Įsėdau į policijos automobilį. Šypsojausi.
Gal ir šypsenos dėka, gal dėl to, kad pareigūnai smagūs pasitaikė, o gal tiesiog, kad man pasisekė - realiai 80-120lt baudai man, kaip studentei, pritaikė nuolaidą - 20-40lt, o kadangi kaip pėsčioji dar nebuvau bausta, skyrė pusę minimalios baudos - 10lt. DEŠIMT LITŲ. Net juokinga, atsižvelgiant į tai, kiek laiko man rašė baudos kvitą ir pildė administracinio tvarkos pažeidimo protokolą.
Nežinau kodėl, bet visąlaik šypsojausi.
Taip, pripažinsiu, kasdien einu per raudoną. Šįkart nubaudė teisėtai.
O ir sąžinę nuramino, kad už pabėgimą, vienaip ar kitaip, sumokėjau.
Taigi, su adrenalino dozėmis, smagiais įspūdžiais ir įdomiais prisiminimais, savaitė su teisingumu baigėsi.
Išmoktos pamokos:
1) Į įpročių sąrašą įtraukti: VISADA IŠEIDAMA IŠ NAMŲ PASITIKRINK, AR ĮSIDĖAI PINIGINĘ.
2) Iš įpročių sąrašo išbraukti: JEI GATVĖ TUŠČIA - GALIMA EITI, NET JEI DEGA RAUDONA.
Prieš porą savaičių, eidama namo po paskaitų, pamačiau ant suoliuko sėdintį vyrą. Asocialų. Bomžą, kaip mes juos vadiname. Rankose jis laikė kartono lakštą, ant kurio užrašyta: "PRAŠAU PADĖKITE. SUDEGĖ NAMAS."
Prisipažinsiu, man sunku išlikti abejingai kitų nelaimėms. Bet pažvelgus žmogui į veidą ir išvydus jo intelekto nesužalotą, iš pažiūros dar ir pachmielingą fizionomiją, pusė gailesčio staiga kažkur išgaravo. Taip, suprantu, visko būna. Kyla gaisrų. Dega namai. Bet būna ir taip, kad kai kurių žmonių gyvenime niekas nesikeičia. Nes jie patys to nenori.
Kai manęs prašo išmaldos, man būna nejauku. Gal tai žmogiška ir natūralu, bet mane kamuoja abejonė - duoti ar neduoti? Tiems, nuo kurių atsiduoda vakarykščiais laipsniais, niekad neduodu. Aš ir pati turiu kur leisti savo pinigus, nei statyti bomžui ant pachmielo. Bet būna tokių, kuriems, atrodo, tikrai reikia pagalbos. Bet tik atrodo. O iš tikrųjų - niekada negali žinoti.
Ir apskritai, aš laikausi tokios nuomonės, kad kiekvienas savo gyvenimą kuria pats. Jei kažko neturi - tai tik dėl to, kad nesistengei to susikurti. Bet gal aš ir klystu. O gal tiesiog kai kuriems žmonėms niekada neužteks stiprybės pradėti stengtis. Taip, žinau, šioje vietoje galima būtų kalbėti apie tai, kaip mūsų valstybė nesuteikia tokiems žmonėms jokių sąlygų, galimybių irtaiptoliauirpanašiai. Bet aš ne apie valdžią ir politiką (nei tas, nei tas niekad manęs pernelyg nedomino). Šiuo atveju aš apie moralinius, apie psichologinius dalykus.
Yra žmonių, kurie kabinasi į gyvenimą iš visų jėgų. Ir aš gerbiu tokius žmones. Tokiems ir norisi padėti. Tačiau yra tokių, kurie krenta į bedugnę 150 km/h greičiu ir tik pasyviai stebi aplinką. Neieško net menkiausio šiaudo, už kurio galėtų užsikabinti.
Tebūnie, ne visi žmonės stiprūs. Bet jei jau tau taip blogai, kad eini bomžauti, tai būk geras, už subomžautus pinigus nusipirk duonos, o ne bonkę.
Kartą parduotuvėje prie manęs priėjo bobulytė. Vargana, bet tvarkinga. Priėjo prie manęs ir, viltingom akim žiūrėdama, paprašė: -Vaikeli, gal galėtum nupirkti man pakelį varškės? Jei tik pačiai nėra labai sunku..
Be abejo, sutikau. Močiutė išsirinko Optima linija varškės pakelį ir, mums einant prie kasos pro daržovių skyrių, svajingai sužiuro į pomidorius. -O gal galima dar pomidorą?..Vieną.. Žinoma, kad nupirkau ir pomidorą. Negalėjau likti abejinga.
Va čia yra situacija, kai žmogui reikia padėti. Kai reikia užuojautos, reikia supratingumo.
Kas kita - kai metai iš metų tas pats vaikinukas prie katedros seka tą pačią pasaką, kokia nelaimė jo šeimą ištiko, o sulaukęs naivumu grįstos pagalbos, nusiperka žolės, ratų ar dar kokio briedo. Man pikta, kai yra naudojamasi kito žmogaus gerumu, užuojauta ir noru padėti. Tokie atvejai mane skatina abejoti kiekvienu išmaldos prašančiu. Tik kaip žinoti, ar tu, nedavęs išmaldos, lieki abejingas kito nelaimei, ar, davęs, lieki naiviai užkibęs ant gailestį keliančios istorijėlės kabliuko?
Minėjau vyrą, kuriam (neva?) sudegė namas. Kitą dieną, eidama tuo pačiu keliu namo po paskaitų, ant gretimo suoliuko išvydau moterį. Asocialią. Rankoje ji laikė kartono lakštą su užrašu: "PRAŠAU PADĖKITE. AŠ BENAMĖ."
Kas tai - nauja bomžų mada? Gaisrų epidemija? O gal aš ironizuoju ne vietoj ir ne laiku, šaipausi iš tikrų nelaimių?
Sakote, filologė. Ne, nesu aš filologė, apie kokią tikriausiai galvojate. Aš nenešioju akinių stiklainio dugno storio lęšiais, man nepatinka sijonai žemiau kelių ir mano plaukai visai neriebaluoti (dažniausiai).
Ir šiaip, aš visai šauni mergina. Bent jau tokia save laikau.
Kodėl filologė? Nes aš tokia esu. Ir tuo didžiuojuosi.
Kodėl rašau? Nes man patinka rašyti. Patinka rašyti neįpareigojančiai. Patinka rašyti tai, ką galvoju. Ir kaip galvoju. Nes mintims kartais liūdna galvoje, joms norisi pasiganyti po platesnes erdves. Man internetas tuo visada ir patiko. Rašai kažkam, o kartu ir niekam.
•••
Kartais, studijuodamas filologiją, žmogus aptinki įdomių dalykų. Štai pavyzdžiui. Ko gero, kiekvienam bent kiek išsilavinusiam žmogui yra aišku, kas yra katarsis. Bet kaip čia yra, kad angliško žodžio cathartic lietuviškos reikšmės žodyne pateikiamos dvi:
1) katarsio, iškrovos, tyrinantis;
2) vidurių paleidžiamasis.
Taip išeitų, kad sielos apsivalymas ateina gerai išsitriedus?
Tokios ir panašios įžvalgos man ateina į galvą studijuojant šį nuostabų mokslą.
Filologės užrašai, manau, bus pati tinkamiausia lentyna tokioms įžvalgoms susidėti. Bet nemanykit, kad filologės galvoje sukasi mintys vien apie kalbą. Rašysiu apie viską. Daugelis dalykų man kelia samprotavimų, kurie jau seniai ieškojo vietos, kur galėtų susiburti.
Ir nors esu filologė, perspėju - nebūsiu iki galo filologiška. Darysiu kalbos kultūros, stiliaus klaidų. Ir jūs nepykit. Darysiu tyčia. Ne, neaviu basketkių, man namai neparsiduoda ir niekas manęs neįtakoja, bet man kur kas mieliau sakyti "ačiū labai" nei "labai ačiū". Nes paprasčiausiai man taip labiau patinka.
