Pirmadienis.
Rytą pradėjau eidama sportuoti. O sportuoti visada einu su kuprine, nes taip patogiau.
Grįžusi namo labai skubėjau vėl išeiti, pasiėmiau tašę ir išlekiau.
Kai teko grįžti namo, stotelėje aplankė nušvitimas: neturiu piniginės! Ji liko toj sumautoj kuprinėj. Fak!
Nei eik pėsčiom nuo Šeškinės iki Antakalnio (gal ir būčiau, bet labai skubėjau namo rašyti rašto darbo, o ir taip jau buvo vakaras), nei važiuok zuikiu. Bet.. o kas belieka?
Surizikavau. (nekenčiu rizikuoti!)
Kelionė iki namų - su persėdimu.
Pirmąją atkarpą autobusu įveikiau sėkmingai.
Išlipau. Ramu.
Liko antroji atkarpa - troleibusu.
Kažkoks tylus balselis viduje sakė, kad Kalnų parkas - viena mėgstamiausių kontrolierių stotelių. Na bet ką jau ten - jei rizikuoti, tai iki galo!
Karaliaus Mindaugo stotelė. Tuščia. Atsikvėpiau.
Artėjant prie Kalnų Parko, kur buvęs, kur nebuvęs, iš už kampo išsuka vyšninis autobusiukas. Kontrolė. FAK.
Po nevykusių pagraudenimų, kad palikau piniginę namuose, buvau nuvesta į minėtąjį autobusiuką.
-Panele, prašom duoti asmens dokumentą,
-Neturiu!
-Gerai, tuomet vešime jus į pirmąjį policijos skyrių, kur bus nustatinėjama jūsų tapatybė. Tai gali užtrukti iki trijų valandų.
Iki trijų valandų! Atsižvelgiant į tai, kad jau buvo devynios, atsilaisvinčiau apie vidurnaktį kažkokioj neaiškioj vietoj - ir vis dar be piniginės.
Tokia perspektyva manęs neviliojo.
Po kurį laiką trukusių bandymų sugraudenti kontrolierių, kad esu studentė ir rytoj priduodu kursinį darbą, kurio rašyti dabar labai skubu namo ir TIKRAI neturiu laiko važiuoti į policiją, o piniginę namuose palikau NETYČIA, nors žinau, kad jam visi zuikiai taip sako ir jam ta istorija skamba apgailėtinai, bet dėl to aš dabar jaučiuosi tik dar labiau beviltiškai...sugalvojau bėgti.
Kad jau rizikuoti - tai iki galo.
Dar nuo vaikystės svarstydavau, kaipgi jaučiasi veiksmo filmų herojai, bėgdami nuo policijos.
Ką gi, vaikyste, dar vienas tavo klausimas - atsakytas!
Adrenalino gavau, ko gero, metams į priekį.
O bėgant į kalną plyna gatve palei aukštą sieną, kur anei vieno posūkio, anei kiemo, anei menko plyšio, kur įbėgti, šlovinau sportą, kitaip jau seniausiai būčiau gavusi pompą.
Išvada - zuikiams sportas į naudą!
Ir nors buvau nepiktybinis zuikis, sąžinė nebuvo visai rami.
Penktadienis.
Rytas. Skubu į paskaitą.
Einant per gatvę į stotelę prie namų, degė raudona šviesa. Bet gatvė buvo tuščia. Sutaupysiu laiko ir pereisiu per gatvę.
Sutaupiau.
Kai prie manęs privažiavo policijos mašina, per garsiakalbį skelbianti: PANELE, PRIEIKITE, ir vėl - koks netikėtumas! - pasijutau kaip veiksmo filme. Akimirką net toptelėjo, kad gal mane susekė ir pagavo už pabėgimą?? Bet tik akimirką. Galvoje buvo aiški ir suvokiama mintis: Bl*t, ėjau per raudoną.
Šįkart nebėgau. :)
Įsėdau į policijos automobilį. Šypsojausi.
Gal ir šypsenos dėka, gal dėl to, kad pareigūnai smagūs pasitaikė, o gal tiesiog, kad man pasisekė - realiai 80-120lt baudai man, kaip studentei, pritaikė nuolaidą - 20-40lt, o kadangi kaip pėsčioji dar nebuvau bausta, skyrė pusę minimalios baudos - 10lt.
DEŠIMT LITŲ. Net juokinga, atsižvelgiant į tai, kiek laiko man rašė baudos kvitą ir pildė administracinio tvarkos pažeidimo protokolą.
Nežinau kodėl, bet visąlaik šypsojausi.
Taip, pripažinsiu, kasdien einu per raudoną. Šįkart nubaudė teisėtai.
O ir sąžinę nuramino, kad už pabėgimą, vienaip ar kitaip, sumokėjau.
Taigi, su adrenalino dozėmis, smagiais įspūdžiais ir įdomiais prisiminimais, savaitė su teisingumu baigėsi.
Išmoktos pamokos:
1) Į įpročių sąrašą įtraukti: VISADA IŠEIDAMA IŠ NAMŲ PASITIKRINK, AR ĮSIDĖAI PINIGINĘ.
2) Iš įpročių sąrašo išbraukti: JEI GATVĖ TUŠČIA - GALIMA EITI, NET JEI DEGA RAUDONA.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą