Laukimas

Vienas gyvenimo Lietuvoje privalumų - čia mes turime labai ryškius metų laikus. Ir ta įvairovė man patinka.

Kai buvau jaunesnė, labiausiai laukdavau vasaros: turbūt vienas maloniausių potyrių yra atsipalaidavus gulėti ant šilto smėliuko, žiūrėti į melsvą dangų, klausytis jūros bangavimo ir jausti, kaip gaivus šiltas vėjelis liečia drabužiais nepridengtą odą.

Gal todėl, kad nebegyvenu gimtojoje Klaipėdoje (kur jūra po ranka), o gal todėl, kad paprasčiausiai subrendau, nebelaukiu vasaros. Nieko nebelaukiu. Paprasčiausiai mėgaujuosi kiekvienu metų laiku.
Gali būti ir taip, kad toks noras atėjo suvokus, kaip greitai ir nepastebimai bėga laikas. Juk kaip labai visi laukia atostogų, taip labai greitai jos ir prabėga.
Gal paprasčiausiai nustoti laukus ir būti tiesiog čia ir dabar?


Šis ruduo buvo pasakiškai gražus. Visada jis man gražus, bet šiemet ypač. Prisipažinsiu, buvo truputį liūdna, kai iškrito pirmasis sniegas ir vaikštinėjimą šnarančiais sausais lapais pakeitė klampojimas per ištežusį šlapsniegį.

Bet nuotaika pasitaisė, kai šiek tiek pašalo. Nes.. užkvipo Kalėdom.
Tiesa, neilgam, bet vis tiek.


Nors dabar Kalėdomis dar nekvepia, ir sniego dar nėra, bet yra labai gerai. Nes yra čia ir dabar.

P.S. Pastaruoju metu labai mielai kepu kepinius: keksiukus, sausainius ir pyragus. (receptus dažniausiai pasiskolinu iš Agnės kostmoso, reklamuoju ir rekomenduoju)
Kai užkvips Kalėdomis, bus dar smagiau šiltuos namuos uosti iš orkaitės po visus namus sklindantį jaukų kvapą.

Sentimentai

Kai pasensiu, turbūt būsiu užsivertusi visokiomis per gyvenimą sukauptomis smulkmenomis. Vis dar turiu savo pirmąją nukirptą plaukų sruogą, mieliausius vaikystės žaislus, senas pažymių knygeles, išaugtus batus, kurių nekyla ranka išmesti ar atiduoti (juk tokie mieli), ką jau kalbėti apie šūsnis nuotraukų ir senus dienoraščius.

Gal kažkas sakys, kad visa tai - krūva šlamšto, bet man visi tokie dalykai yra brangūs. Kadangi esu baisingai sentimentali, kartais, ramiais vakarais, mėgstu užmesti akį į ką nors seno, kas sukelia man gerus prisiminimus ir šypseną veide.

Vakar varčiau savo bakalaurinį bloknotą, kur užsirašydavau dėstytojų ir kolegių (o kartais ir savo pačios) nusišnekėjimus ar šiaip smagias mintis.

Nuotrupa iš filologių dialogo:

D.: Pakrikštysiu savo dukrą Priegaide.
L.: Tai ją prie gaidžių labai trauks.


O šiaip, esu užsirašiusi ir gana neblogą vieno protingo dėdės (S. Kierkegaard) mintį: Gyvenimą įmanu suprasti tik žvelgiant į jį atgalios, bet nugyventi jį reikia žvelgiant į priekį.

Ta proga, pernelyg nesižvalgydama atgalios (tik truputį), eisiu miegoti, nes, žvelgiant į priekį, rytoj reikės anksti keltis.

P.S. Kai pagaliau atsiduri ten, kur turi būti, stebuklingai pajuda to-do sąrašo punktų eliminavimas. Faktas!

Pižamadienis

Vasara jau beveik į pabaigą, o aš dar neįgyvendinau visų punktų iš savo tudiū sąrašo. Ai, bala nematė tų punktų - šią vasarą pavyko įgyvendinti nemažai neplanuoto, bet puikaus.

Iškart po atsisveikinimo su mano didžiąja meile B. turėjo prasidėti ilgai lauktas poilsio ir atsipalaidavimo metas. Tuomet būčiau sakiusi deja, bet dabar sakau laimei, viskas susiklostė kiek kita linkme. Teko trumpam sustoti ir susivokti - ko aš iš tiesų noriu iš gyvenimo? Iš dalies trumpa pauzė buvo šioks toks poilsis, nors mintys įtemptai dirbo savo darbą.
Visada žinojau, kad kažko seno pabaiga yra kažko naujo pradžia. Tuo nutariau ir pasinaudoti.

Šiuo metu mėgaujuosi viena nauja pradžia, o dar viena laukia nuo rudens. Nesvarbu, kad kartais iš šalies sulaukiu nuostabos dėl savo pasirinkimo, bet juk kiekvienas gyvename dėl savęs. Tiesiog žinau, kad šis kelias, kuriuo pasukau, yra būtent ta kryptis, kuria man dabar reikia eiti.
Nežinau, kur mane būtų nuvedęs kelias, kuriuo ėjau, bet jaučiuosi išsilaisvinusi iš kažko, kas skirta ne man, ir radusi būtent tai, ko noriu ir kas man teikia didžiulį malonumą.

Pastarosiomis dienomis jaučiu sugrįžtančią kiek primirštą vidinę ramybę ir pastebiu, kad viskas aplink mane pamažu dėliojasi į savas vietas.


Šiandien, ta proga, kad laisvadienis, leidau sau pasidaryti lovadienį (arba, kitaip tariant, pižamadienį). Retsykiais, profilaktikai, labai gera apturėti tokią dieną, kuomet jaukiai susirangai šiltuose pataluose ir nekeli iš čia kojos (nebent iki virtuvės - išsivirti naminių varškėčių, susiplakti pieno kokteilį ar užsiplikyti skanios arbatos puodelį), žiūri filmus, skaitai knygą, klausaisi muzikos ir paprasčiausiai svajoji.

Meilės laiškas

Mano mielas,

dabar esame tokie artimi. Tik Tu ir aš. Dienom naktim.

Tik Tavo dėka pastarosiom dienom pilve skraido drugiai. Ką ten drugiai, visas dramblys trepsi.
Beveik nemiegu, beveik nevalgau. Visos mintys tik apie Tave.

Noriu būti tik su Tavimi. Kiekvieną minutę. Išnaudoti ją prasmingai. Nes mums kartu būti liko tiek nedaug. Laikas tirpsta, tirpsta, tirpsta...

O, mano mielas Bakalaurini...

***

P.S. čiūžt pačiūžt stogelis pamažu.
woohoo!

Neparašyti tekstai

Man visada buvo įdomu, kur dedasi neparašyti tekstai.

Tekstai gimsta ne tuomet, kuomet yra rašomi. Jie gimsta galvoje (o kartais - širdyje, priklausomai nuo teksto). Aš taip manau.

Kažkur nugula. Kažkur lieka.

Vienas tekstas jau ilgokai gyvena mintyse, deja, ponaitis daug laiko reikalauja, kurio dabar negaliu jam skirti.

Nemėgstu tokių padrikų, trumpų ir neišbaigtų įrašų, bet jau labai norėjosi bent mažos dozės. Pasiilgau rašymo.
[ne bakalaurinio]

Žinau, kad jau visai greitai viskas bus kitaip. Bus laiko sau.
Ir ne tik dėl to. Tiesiog bus kitaip.
O su tuo kitaip bus ir naujų tekstų. Kartu su esamais, tik dar neparašytais.
Nes neparašyti tekstai niekur nedingsta. Gyveni su jais, o gal jie su tavimi.

Apie gyvenimą, arba kartais geriau neturėti nei turėti

Šia tiesa esu jau ne kartą įsitikinusi: kuo mažiau turi laiko, tuo daugiau nuveiki. Ir nors kartais suima siutas, kad nuolat niekam neturiu laiko: draugams, vakarui su knyga ar keksiukų kepimui, iš tiesų viduje tyliai džiaugiuosi, kad turiu tiek darbų, kurie neleidžia man tingėti, ką sėkmingai ir daryčiau priešingu atveju (save jau pažįstu).

Kadangi neužilgo laukia šiokios tokios permainos - baigiu studijas - o prieš kažkokias didesnes permainas mane visuomet užplūsta mąstymų apmąstymų metas, ne išimtis ir šįkart.

Pastarosiom dienom vis galvoju..galvoju..apie tai, kaip susiklostė mano gyvenimas.
Nesivelsiu į asmeniškumus (ne laikas ir ne vieta), bet šeimoje mačiau visko. Buvo nelengva. Labai.
(neįsivaizduoju, ką galvodavo kaimynai, kai pas mus vis kartas nuo karto važiuodavo policija)
Pamenu, kaip įsikniaubusi į pagalvę kasdien tyliai svajodavau, kaip išauš ta diena, kai pagaliau išvažiuosiu į Vilnių ir nuo to pabėgsiu.

Ir ta diena išaušo.
Nuo mažens buvau pratusi prie gerai aprūpinto gyvenimo (nes buvau iš turtingos, deja, labai, labai nelaimingos šeimos), o aplinkybės susiklostė taip, kad išvažiavus mokytis apsirūpinti teko pačiai. Viskuo.

Prisipažinsiu, būdavo akimirkų, kai pasijusdavau viena kaip pirštas, kuomet gyvenau nebūdama tikra dėl rytojaus stogo virš galvos, kai neturėjau pinigų nusipirkti maisto, o suplyšus vienintelėms kelnėms kitas tekdavo pirkti pigūškėj per išpardavimus, už vieną litą (na, kartais už tris).

Ir man dėl to visai ne gėda. Gal net priešingai, dabartinėmis savęs akimis žvelgdama į tuometinę save, galiu tik pasidžiaugti, kad per visus šiuos metus tiek pasiekiau. Mano gyvenimas pasikeitė iš pagrindų.
Ir su šypsena veide galiu pasakyti, jog viską pasiekiau pati.

Dar pernai kartais suimdavo liūdesys, pyktis ir niūrumas dėl to, kad studijuodama negaliu užsiimti tuo, ką visada troškau veikti būdama studente (savanoriauti, dalyvauti studentų atstovybės veikloje, lankyti teatrą ar gospel chorą ir suktis jaunimo iniciatyvose), nes turėjau dirbti, kad susimokėčiau už būstą, kad nusipirkčiau pavalgyti. Bet šiandien aš galiu tuo pasidžiaugti. Taip, galbūt ne viskas susiklostė taip, kaip įsivaizdavau ir visada norėjau, bet..gal ir gerai.


Jei būtų galimybė pasirinkti, nieko nekeisčiau. Įgyta patirtis buvo tokia vertinga ir prasminga, kad nė už ką jos nepaleisčiau. Turėdama tvarkytis ir viską prasimanyti pati, ne tik tapau sumanesnė, darbštesnė, (savarankiška ir taip buvau, ir tuo nuo mažens erzinau suaugusiuosius), bet ir išmokau tikėti savimi, nes žinau: jei viską, ką dabar turiu, pasiekiau pati, gyvenime man viskas pavyks.

Ir rašau visai ne dėl to, kad norėčiau pasididžiuoti ar pasigirti.
Aš paprasčiausiai džiaugiuosi. O džiugesiu man visada norisi dalintis.


Esu dėkinga likimui, kad ne visada turėjau, nes tik neturėdamas išmoksti stengtis, kad turėtum.