Šia tiesa esu jau ne kartą įsitikinusi: kuo mažiau turi laiko, tuo daugiau nuveiki.
Ir nors kartais suima siutas, kad nuolat niekam neturiu laiko: draugams, vakarui su knyga ar keksiukų kepimui, iš tiesų viduje tyliai džiaugiuosi, kad turiu tiek darbų, kurie neleidžia man tingėti, ką sėkmingai ir daryčiau priešingu atveju (save jau pažįstu).
Kadangi neužilgo laukia šiokios tokios permainos - baigiu studijas - o prieš kažkokias didesnes permainas mane visuomet užplūsta mąstymų apmąstymų metas, ne išimtis ir šįkart.
Pastarosiom dienom vis galvoju..galvoju..apie tai, kaip susiklostė mano gyvenimas.
Nesivelsiu į asmeniškumus (ne laikas ir ne vieta), bet šeimoje mačiau visko. Buvo nelengva. Labai.
(neįsivaizduoju, ką galvodavo kaimynai, kai pas mus vis kartas nuo karto važiuodavo policija)
Pamenu, kaip įsikniaubusi į pagalvę kasdien tyliai svajodavau, kaip išauš ta diena, kai pagaliau išvažiuosiu į Vilnių ir nuo to pabėgsiu.
Ir ta diena išaušo.
Nuo mažens buvau pratusi prie gerai aprūpinto gyvenimo (nes buvau iš turtingos, deja, labai, labai nelaimingos šeimos), o aplinkybės susiklostė taip, kad išvažiavus mokytis apsirūpinti teko pačiai. Viskuo.
Prisipažinsiu, būdavo akimirkų, kai pasijusdavau viena kaip pirštas, kuomet gyvenau nebūdama tikra dėl rytojaus stogo virš galvos, kai neturėjau pinigų nusipirkti maisto, o suplyšus vienintelėms kelnėms kitas tekdavo pirkti pigūškėj per išpardavimus, už vieną litą (na, kartais už tris).
Ir man dėl to visai ne gėda. Gal net priešingai, dabartinėmis savęs akimis žvelgdama į tuometinę save, galiu tik pasidžiaugti, kad per visus šiuos metus tiek pasiekiau. Mano gyvenimas pasikeitė iš pagrindų.
Ir su šypsena veide galiu pasakyti, jog viską pasiekiau pati.
Dar pernai kartais suimdavo liūdesys, pyktis ir niūrumas dėl to, kad studijuodama negaliu užsiimti tuo, ką visada troškau veikti būdama studente (savanoriauti, dalyvauti studentų atstovybės veikloje, lankyti teatrą ar gospel chorą ir suktis jaunimo iniciatyvose), nes turėjau dirbti, kad susimokėčiau už būstą, kad nusipirkčiau pavalgyti. Bet šiandien aš galiu tuo pasidžiaugti. Taip, galbūt ne viskas susiklostė taip, kaip įsivaizdavau ir visada norėjau, bet..gal ir gerai.
Jei būtų galimybė pasirinkti, nieko nekeisčiau. Įgyta patirtis buvo tokia vertinga ir prasminga, kad nė už ką jos nepaleisčiau. Turėdama tvarkytis ir viską prasimanyti pati, ne tik tapau sumanesnė, darbštesnė, (savarankiška ir taip buvau, ir tuo nuo mažens erzinau suaugusiuosius), bet ir išmokau tikėti savimi, nes žinau: jei viską, ką dabar turiu, pasiekiau pati, gyvenime man viskas pavyks.
Ir rašau visai ne dėl to, kad norėčiau pasididžiuoti ar pasigirti.
Aš paprasčiausiai džiaugiuosi. O džiugesiu man visada norisi dalintis.
Esu dėkinga likimui, kad ne visada turėjau, nes tik neturėdamas išmoksti stengtis, kad turėtum.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą