Bet dabar aš ne apie tai.
Pamažu artėjant Kalėdoms mane visada užplūsta noras daryti gerus darbus.
Šiemet tas noras užplūdo kiek anksčiau. Greičiausiai todėl, kad aptikau puslapį vaikusvajones.lt. Labai patiko idėja, ir nesuabejojau, kad prisidėsiu ir aš.
„Mes su broliu ne visada einame miegoti sočiai pavalgę, todėl norėtume gauti pakvietimą į piceriją paskanauti picų.“ (Deimantė 13 m.)
„Mano svajonė turėti šiltus žieminius batus. Ateis šalta žiema ir teks vėl su bateliais bristi per pusnis, o iki stoties labai toli, bet į mokyklą reikia vykti ir aš nenoriu išsiskirti iš kitų, kad vaikai juoktųsi, jog aš neturiu žieminių batų. Norėčiau paprašyti, jei galite išpildykite šią svajonę.“ (Sandra 14 m.)
„Esu su negalia, beveik nevaikštau, daug laiko praleidžiu sėdėdama. Norėčiau lėlės gydytojos, veterinarės arba seselės. Jeigu galite, išpildykite mano svajonę, aš būsiu laiminga.“ (Gabija, 8 m.)
„Noriu šiltos žieminės striukės. Striukės noriu, kad žiemą nebūtų šalta, ir kad nesusirgčiau, nes neturim pinigų vaistams.“ (Paulius, 13 m.)
Tokie ir panašūs įrašai mane graudina iki ašarų.
Kadangi į tokius dalykus dažnai reaguoju pernelyg jautriai, draugas mane guodžia, kad visų alkstančiųjų nepamaitinsi ir visų beglobių nepriglausi. Ir jis yra teisus. Bet aš tikiu, kad net menki geri darbai ne tik atneša džiaugsmo tiems, kam juos darome, bet ir grįžta gerumu mums patiems.
Pamačiusi, kiek daug berniukų svajoja apie daiktą, kuris jau kelerius metus be prasmės guli vienoje iš dėžių mano balkone, suvokiau, kiek nedaug tereikia kažką padaryti laimingą. Išsirinkau aštuonmetį berniuką, kurio prašymas man pasirodė itin mielas. Dar su juo nesusitikau, bet jau susisiekiau. Nekantrauju pamatyti jo šypseną, kai įteiksiu jam dovaną.
***
Po paskaitų einu į darbą visada tuo pačiu maršrutu, viena siaurų senamiesčio gatvelių. Šiandien kur buvę, kur nebuvę, kažin kas mane patraukė eiti kita.
Akimirką jau pasigailėjau, nes pastaroji gatvelė buvo dar siauresnė nei ta, kuria einu kasdien, o į mane bėgo pulkas vaikų. Į mane.
Stabtelėjau, keletas plačiai besišypsančių pabiručių mane apspito, ir vienas berniukas (maždaug aštuonerių) nedrąsiai, bet su plačia šypsena į mane prabilo:
-Atsiprašau.. Mes čia darom tokį projektą, kad praeiviams gatvėje dalinam pasveikinimus. Čia jums. - ir ištiesė man rankutę su iš popieriaus sulankstyta besišypsančia širdele. Iš jos išsilanksto dobilo forma, kurios viduje - ryškiai geltona išsišiepusi saulė ir gražūs palinkėjimai.
Gerumas grįžta. :)
Visada taip sakiau.
P.S. Artėjant Kalėdoms, raginu prisidėti prie šios gražios akcijos. Mums atrodantys nereikšmingi dalykai kitam gali reikšti svajonės išsipildymą.
Juk dalintis gerumu taip gera...
www.vaikusvajones.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą