Sociologinis tyrimas, arba "ar Čeburaška būtų laimingas?"

Kaip patogu, kad facebookas primena apie draugų gimtadienius. Draugų. Draugų?
Studijuodama filologiją dažnai susiduriu su terminų ir vertimų problematika. Kodėl facebooko kontaktų sąrašas vadinamas draugais?  Manau, dauguma žmonių draugų  turi tikrai ne daugiau nei pirštų. Vienos rankos. Draugų, kuriuos galima taip vadinti pelnytai. O kiek draugų turime facebooke?



Kai galva iškvaišta nuo kursinių darbų, prisigalvoji žmogus visokių dalykų. Štai sugalvojau atlikti aš tokį tyrimą. Sociologinį? Psichologinį? Na, nesu aš nei sociologė, nei psichologė, bet tyrimo negalėčiau pavadinti ir filologiniu. Tebūnie, pavadinkime tai eksperimentu. Arba net mano susigalvota nesąmone. (čia jau kaip pažiūrėsi)


Kaip Čeburaška (taip, taip, Kūlverstukas, bet man kur kas mieliau vadinti jį Čeburaška) ir Gena dainavo visiems gerai žinomoje dainelėje, deja, gimtadienis būna tik kartą metuose. Paskatinta šiuolaikinės aplinkos veiksnių (kuriuos dar aptarsiu), sugalvojau, kad būtų įdomu facebooke pakeisti savo gimimo datą iš vėlyvo rudens į..šiandien. Ne ne, ne šiaip sau. Ne pasimaivymui. Ir tikrai ne iš neturėjimo ką veikti. Kadangi mėgstu analizuoti, net susikūriau sau savotišką analizės planą, jei jį galima taip pavadinti (taip taip, kvaištu nuo kursinių darbų, o ką aš jums sakiau!)


Tyrimo tikslai:

1) suskaičiuoti, kiek sulauksiu netikrų netikro gimtadienio sveikinimų ir įvertinti bendravimo ryšius su sveikinusiais;
2) remiantis tais ryšiais, įvertinti, kaip stipriai naujosios technologijos automatizuoja žmogų ir, lengvindamos jam gyvenimą, skatina vis mažiau mąstyti pačiam;


Tyrimo eiga:

Vakar iškart po vidurnakčio profilyje pasikeičiau datą. Kaipmat sulaukiau penkių sveikinimų. Tai buvo žmonės iš mokyklos laikų arba universiteto aplinkos, tikrai nesidomintys mano asmeniniu gyvenimu ir negalintys numanyti mano gimimo datos.
Ryte įsijungiau facebooką ir aptikau keletą naujų sveikinimų: buvusių klasiokų, universiteto aplinkos, bla bla. Nieko stebėtino, nebent tai, kad dėl poros žmonių suabejojau, ar mes apskritai sveikinamės prasilenkę koridoriuj (vienas kito facebooko kontaktuose atsidūrėm po kokių nors bendrų mokymų ar vykusio renginio).

Čia įterpsiu klausimą - o kodėl jūs sveikinat žmones? Kad primintumėt apie save? Kai dauguma žmonių rašo tiesiog "Sveikinu", o kai kurie net be jokio skyrybos ženklo, tai net imi svarstyti, gal už kiekvieną facebooke paliktą komentarą nuo šiol į accountą tiksi po centą kitą?
Nenoriu pasirodyti sarkastiška pasaulio bamba. Neslėpsiu, aš tikrai ironiška, ir dėmesys man tikrai patinka, tik šiuo atveju man kaip tik nereikia kokio papuola dėmesio.


Žinoma, yra atvejų, kai norisi žmogui parodyti dėmesį. Kartais - pagarbą. Priklauso nuo situacijos ir žmogaus. Bet kuriuo atveju, aš asmeniškai vengiu rašyti tuščius sveikinimus žmonėms, su kuriais nebendrauju ir kurie man nerūpi. Taip, tikrai būna, kad užrašau facebooke ant sienos tą "Sveikinu!", bet tik tokiu atveju, jei sutikus tą žmogų gatvėje, man nuoširdžiai norėtųsi prie jo prieiti ir pasakyti "Labas! Su gimtadieniu!".

Man kelia nostalgija tie laikai, kai, norint pasveikinti draugą, ne tik reikėjo pačiam prisiminti, kada jo gimtadienis (jokios veidaknygės neskelbdavo), bet ir turėjai prieš kelias dienas bėgti į paštą, kad tavo atvirukas spėtų laiku pasiekti adresatą. Žinoma, laikai pasikeitė ir dabar mūsų galvos ir taip kupinos didelio srauto įvairaus plauko informacijos, tad prisiminti, kada kieno gimtadienis, sudėtinga.
Man norėtųsi paprasčiausio dėmesingumo, skirties tarp "aš noriu tave pasveikinti" ir "rašau tau tik tam, kad parašyčiau". Kurių galų tada apskritai kažką rašyti??
Štai mano draugas. Kaskart prieš gimtadienį jis pasikeičia savo gimimo datą profilyje. Veidaknygė neskelbia visiems, kad jie neva turį tave pasveikinti, o tu ne tik išvengi spaminimo ant sienos, bet svarbiausia - žinai, kas išties prisimena tave tavo tikrąją dieną, kam tu rūpi. Sumanu.

Grįžtant prie mano tyrimo. Iki šiol didžiausias atradimas buvo tai, kad su gimtadieniu pasveikino..tėtis. Čia pasitvirtino mano hipotezė, kad moderniosios technologijos žmogų taip automatizuoja, kad, pasitikėdamas jomis, prieš ką nors darydamas pamiršti pamąstyti pats. Juk tikrai pasitikiu skaičiavimo mašinėle, todėl kartais (na gerai, gerai, DAŽNAI - bet aš filologė - man atleistina), net nesivarginu mintyse sudėti, atimti ar sudauginti.
Truputį liūdna, kad žmonės, naudodamiesi moderniomis technologijomis, nepastebi, kaip jos pamažu jiems kenkia. Kaip verčia tinginiais su skaičiuokliais rankose.


Rezultatai:

•  tyrime to nežinodami sudalyvavo 78 žmonės
• iš jų 70 pasireiškė ant mano facebook sienos, 5 susisiekė privačia žinute, 3 - sms žinute
• 61 žmogus užkibo ir pasveikino su gimtadieniu, 11 žmonių nepatikėjo/sureagavo ironiškai/pasijuokė, 6 žmonės suabejojo
• gavau vieną gėlę (dėl ko truputį gėda ir nesmagu, nes žmogus nuoširdžiai stengėsi! Jaučiuosi dėkinga už parodytą dėmesį, kurio nenusipelniau)

Išvados:

1) Deja, šiuolaikinės technologijos ne visada išeina pačiam žmogui į naudą, automatizuoja gyvenimą, vis mažiau vietos palikdamos tikram mąstymui;
2) Žmonės, kuriems tu nuoširdžiai rūpi, nepatingi paskaičiuoti mintinai ir aklai nepuola pasitikėti tuo, ką jiems skelbia automatiniai priminimai;
3) Dar kartą pasitvirtina teiginys, kad žmonių vertybių sistema kinta ir dažnu atveju kokybę išstumia kiekybė;
4) Mamos geriau žino, kada gimdė savo vaikus, o tėčiai, būdami racionalūs, šiuolaikiniame pasaulyje labiau pasikliauja moderniosiomis technologijomis nei nuojauta :)
5) Draugų sąrašas facebooke verčiau būtų pavadintas kontaktų sąrašu.


Padėkos:

Ačiū tiems facebooko kontaktams, kurie pasveikino su gimtadieniu bent su menka intencija tai daryti.
Ačiū žmonėms, pažįstantiems mane jau ilgai ir neužkibusiems už kabliuko, kad jūs vis dar skaičiuojat mintinai, o ne naudojatės skaičiavimo mašinėlėmis!
Ačiū Draugams, kad jums rūpiu.

Ačiū visiems, dalyvavusiems mano tyrime!
Atsiprašau, jei kažkas jaučiasi apgaulingai suklaidintas. Tikrai neturėjau jokių blogų kėslų. O gal, žiūrėkit, net paskatinsiu susimąstyti, ar tik kartais neapgaudinėjat savęs :)





P.S. Mielas mano čeburaška. Jei gyventum šiais laikais ir turėtum facebooko profilį, galėtum turėti tris šimtus šešiasdešimt penkis gimtadienius per metus. Neabejoju, kad kaskart susilauktum daugybės sveikinimų. Tik ar jie teiktų tau džiaugsmą?


P.P.S. Kai ateis mano tikras gimtadienis, pasielgsiu kaip mano draugas - profilyje paslėpsiu savo gimimo datą.
Ir jei sulauksiu trijų-keturių sveikinimų, džiaugsiuosi, nes jie bus nuoširdūs.







Nuoširdžiai,
Aš

Sportas zuikiams į naudą

Pirmadienis.
Rytą pradėjau eidama sportuoti. O sportuoti visada einu su kuprine, nes taip patogiau.
Grįžusi namo labai skubėjau vėl išeiti, pasiėmiau tašę ir išlekiau.

Kai teko grįžti namo, stotelėje aplankė nušvitimas: neturiu piniginės! Ji liko toj sumautoj kuprinėj. Fak!
Nei eik pėsčiom nuo Šeškinės iki Antakalnio (gal ir būčiau, bet labai skubėjau namo rašyti rašto darbo, o ir taip jau buvo vakaras), nei važiuok zuikiu. Bet.. o kas belieka?
Surizikavau. (nekenčiu rizikuoti!)
Kelionė iki namų - su persėdimu.
Pirmąją atkarpą autobusu įveikiau sėkmingai.
Išlipau. Ramu.
Liko antroji atkarpa - troleibusu.
Kažkoks tylus balselis viduje sakė, kad Kalnų parkas - viena mėgstamiausių kontrolierių stotelių. Na bet ką jau ten - jei rizikuoti, tai iki galo!
Karaliaus Mindaugo stotelė. Tuščia. Atsikvėpiau.
Artėjant prie Kalnų Parko, kur buvęs, kur nebuvęs, iš už kampo išsuka vyšninis autobusiukas. Kontrolė. FAK.

Po nevykusių pagraudenimų, kad palikau piniginę namuose, buvau nuvesta į minėtąjį autobusiuką.
-Panele, prašom duoti asmens dokumentą,
-Neturiu!
-Gerai, tuomet vešime jus į pirmąjį policijos skyrių, kur bus nustatinėjama jūsų tapatybė. Tai gali užtrukti iki trijų valandų.
Iki trijų valandų! Atsižvelgiant į tai, kad jau buvo devynios, atsilaisvinčiau apie vidurnaktį kažkokioj neaiškioj vietoj - ir vis dar be piniginės.
Tokia perspektyva manęs neviliojo.
Po kurį laiką trukusių bandymų sugraudenti kontrolierių, kad esu studentė ir rytoj priduodu kursinį darbą, kurio rašyti dabar labai skubu namo ir TIKRAI neturiu laiko važiuoti į policiją, o piniginę namuose palikau NETYČIA, nors žinau, kad jam visi zuikiai taip sako ir jam ta istorija skamba apgailėtinai, bet dėl to aš dabar jaučiuosi tik dar labiau beviltiškai...sugalvojau bėgti.
Kad jau rizikuoti - tai iki galo.

Dar nuo vaikystės svarstydavau, kaipgi jaučiasi veiksmo filmų herojai, bėgdami nuo policijos.
Ką gi, vaikyste, dar vienas tavo klausimas - atsakytas!
Adrenalino gavau, ko gero, metams į priekį.
O bėgant į kalną plyna gatve palei aukštą sieną, kur anei vieno posūkio, anei kiemo, anei menko plyšio, kur įbėgti, šlovinau sportą, kitaip jau seniausiai būčiau gavusi pompą.
Išvada - zuikiams sportas į naudą!

Ir nors buvau nepiktybinis zuikis, sąžinė nebuvo visai rami.


Penktadienis.
Rytas. Skubu į paskaitą.
Einant per gatvę į stotelę prie namų, degė raudona šviesa. Bet gatvė buvo tuščia. Sutaupysiu laiko ir pereisiu per gatvę.
Sutaupiau.
Kai prie manęs privažiavo policijos mašina, per garsiakalbį skelbianti: PANELE, PRIEIKITE, ir vėl - koks netikėtumas! - pasijutau kaip veiksmo filme. Akimirką net toptelėjo, kad gal mane susekė ir pagavo už pabėgimą?? Bet tik akimirką. Galvoje buvo aiški ir suvokiama mintis:  Bl*t, ėjau per raudoną.
Šįkart nebėgau. :)
Įsėdau į policijos automobilį. Šypsojausi.
Gal ir šypsenos dėka, gal dėl to, kad pareigūnai smagūs pasitaikė, o gal tiesiog, kad man pasisekė - realiai 80-120lt baudai man, kaip studentei, pritaikė nuolaidą - 20-40lt, o kadangi kaip pėsčioji dar nebuvau bausta, skyrė pusę minimalios baudos - 10lt.
DEŠIMT LITŲ. Net juokinga, atsižvelgiant į tai, kiek laiko man rašė baudos kvitą ir pildė administracinio tvarkos pažeidimo protokolą.
Nežinau kodėl, bet visąlaik šypsojausi.
Taip, pripažinsiu, kasdien einu per raudoną. Šįkart nubaudė teisėtai.
O ir sąžinę nuramino, kad už pabėgimą, vienaip ar kitaip, sumokėjau.

Taigi, su adrenalino dozėmis, smagiais įspūdžiais ir įdomiais prisiminimais, savaitė su teisingumu baigėsi.

Išmoktos pamokos:
1) Į įpročių sąrašą įtraukti: VISADA IŠEIDAMA IŠ NAMŲ PASITIKRINK, AR ĮSIDĖAI PINIGINĘ.
2) Iš įpročių sąrašo išbraukti: JEI GATVĖ TUŠČIA - GALIMA EITI, NET JEI DEGA RAUDONA.