Kadangi aš visuomet širdyje buvau truputį filosofė, pastaruoju metu gana daug ir dažnai mąstau apie gyvenimo prasmę. Taip taip, kad ir kaip nuvalkiotai tai skamba, bet mąstau. Ir gana rimtai. Ir vis dėlto - tai kokia ji, ta gyvenimo prasmė?
Nesitikiu taip lengvai rasti atsakymo, o vieno jo net ir nėra. Bet stengiuosi kaip įmanoma aiškiau atsakyti į šį klausimą pati, sau pačiai. Kas tai yra man? Ir kasdien vis iš naujo suprantu, kad ir aš pati turiu ne vieną atsakymą sau. Atsakymas keičiasi priklausomai nuo aplinkybių: nuotaikos, metų laiko, gyvenamosios vietos, žmonių šalia, veiklos ir dar daugelio dalykų.
Prisipažinsiu, kad mane truputį gąsdina laikinumas. Kartais man atrodo, kad pati savęs nepažįstu. Tai, ką kažkada laikiau esminiais dalykais, pradėjo atrodyti smulkmenos, ir atvirkščiai. Žinau, kad niekas nestovi vietoje, bet vis dėlto, kuo dar gali tikėti ir pasitikėti šiame gyvenime, jei ne pačiu savimi? O štai imi ir nesiliauji savęs stebinęs. Bet nesakau, kad tai blogai, nes vienaip ar kitaip pokyčiai atneša naujų spalvų į patirties bagažą. O juk nieko nėra blogiau kaip plaukti pasroviui. Bent jau aš taip manau.
Aiškiai žinau viena: dabar man prasidėjo etapas, kai bus daug iššūkių sau, derybų su savimi, daug klausimų ir dar daugiau atsakymų, bet tuo pačiu ir atradimų bei naujų spalvų. O nuo to gyvenimas tik įdomesnis!
Kartais reikia daryti nepatogius dalykus. Tam, kad vėliau būtų patogiau. :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą