Nuo tinginystės iki dviveidystės

Kartais aš svarstau: kas mes esame patys sau? Draugai ar priešai?
Sako: mylėk save – tik tada tave galės mylėti kitas. Bet juk dažniausiai mes esam kur kas labiau savikritiški nei turėtume (ar galėtume) būti. Jei kažkas nepasisekė – kaltinam save, jei nepateisinom savo lūkesčių – nusiviliam savimi, nes sau esame ypač griežti. Ko gero (deja), save kritikuoti lengviausia. Bet ar tokia kritika konstruktyvi?

Mes norime vieno, bet dažniausiai patys sau nepadedame ir darome visai ką kita. Svajojame, kuriame, planuojame, bet vis atidėliojame – rytoj, kitąmet, kada nors. Kai neprisiverčiame kažką daryti, kaipmat tampame patys geriausi savo pačių sąmokslininkai, atrandantys puikių ir, atrodytų, net labai logiškų priežasčių to nedaryti. Užtat kai imame vertinti, ar daug pajudėjome savo svajonių link, ir suvokiame, kad kelyje užstrigome – visiškai logiškai ir net pagrįstai save kritikuojame ir barame.
Dviveidystė? Veidmainystė? Šizofrenija?...

Kodėl žmogaus prigimtis nenaudinga jam pačiam? Visi gyvūnai vadovaujasi instinktais, kurie orientuoti į išlikimą. Žmogus, deja, priešingai – savo noru veda save į sunaikinimą. Žmogus vadovaujasi malonumais. Bet ar malonumas yra tai, kas iš tiesų malonu; ar tai, kas reikalauja mažiausiai pastangų, mums atrodo malonu? Kas mus valdo? Mes protą, ar protas mus? O gal kūnas? Kartais atrodo, kad žmogaus evoliucija veda į degradaciją. Kuriami ir išrandami įvairiausi prietaisai, lengvinantys žmogaus buitį ir, atrodytų, turėsiantys padėti žmogui sutaupyti laiko ir jį išnaudoti produktyviau, bet išeina atvirkščiai – dauguma sėdi prie kompų, vietoj knygų skaitydami delfio žurnalistų nekokybiškai išverstus straipsnius apie tai, kaip koks nors amerikietis pasidarė lyties keitimo operaciją; žiūri teliką, kurio didžiąją eterio dalį sudaro visokios kakadu šmakadū laidpalaikės; iki artimiausios parduotuvės važiuoja mašina; valgo pusfabrikačius, po to serga ir ryja cheminius vaistus. Toks man piešiasi dabartinės standartinės visuomenės vaizdas. Liūdna, nes tikrasis gyvenimas ir visas jo džiaugsmas lieka kažkokiame beprasmiame rūke.

Šiandien universiteto apylinkėse netikėtai sutikau savo ispanų dėstytoją. Ji nudžiugo mane pamačiusi, stabtelėjo mane užkalbinti, ir aš tada supratau, kad trejų metų ispaniško mokslo šaknys, nejudinamos jau porą metų, užsikasė giliai po pernykščiais lapais. Ką ji man sakė, supratau viską, bet pati sugebėjau išveblenti vos vieną kitą žodį, nors norėjau jai papasakoti vieną kitą naujieną apie save, nes ji su mumis visada buvo draugiška.
Mokėdama kalbą, bet nesugebėdama suregzti elementaraus sakinio, pasijutau ypač kvailai. Ir tada panorau įspirti sau: nuolat sau žadu, kad skaitysiu ispaniškai ir mokysiuos naujų žodžių, kad nepamirščiau kalbos, bet vis nerandu tam laiko. O kai gerai pagalvoji, jei bent pusę to laiko, kiek per savaitę vakarais prafeisbukinu, skirčiau atsiversti kokį ispanišką skaitinį...
Panašiais pavyzdžiais sąrašą galėčiau pratęsti.

Gyvenime norisi tiek daug nuveikti: išmokti tą, išbandyti aną, pamatyti trečią..  Bet dažniau pagauni save stumiant laiką ir tik kuriant planus. Tiesa, kažkur tyliai sukirba mintis, kad reikėtų kažko imtis, bet nuramini save: ai, rytoj. Tą akimirką jautiesi gerai (nes nereikia nieko daryti), bet čia tik optinė apgaulė: iš tikrųjų rytoj vėl keiksnosi save, kodėl nieko nedarai ir stovi vietoj. Ir keiksnodamas toliau stumsi laiką.

Jau keletą mėnesių bandau susidraugauti su savimi ir pamilti šūkį „čia ir dabar“. Per sunkumus, bet, atrodo, pavyksta. Ir štai, kaip tikra draugė, šiandien prie lovos pasidėjau ispanų gramatikos užrašus.