Kartais aš svarstau: kas mes esame patys sau? Draugai ar priešai?
Sako: mylėk save – tik tada tave galės mylėti kitas. Bet juk dažniausiai mes
esam kur kas labiau savikritiški nei turėtume (ar galėtume) būti. Jei kažkas
nepasisekė – kaltinam save, jei nepateisinom savo lūkesčių – nusiviliam savimi,
nes sau esame ypač griežti. Ko gero (deja), save kritikuoti lengviausia. Bet ar
tokia kritika konstruktyvi?
Mes norime vieno, bet dažniausiai patys sau nepadedame ir darome visai ką kita.
Svajojame, kuriame, planuojame, bet vis atidėliojame – rytoj, kitąmet, kada
nors. Kai neprisiverčiame kažką daryti, kaipmat tampame patys geriausi savo
pačių sąmokslininkai, atrandantys puikių ir, atrodytų, net labai logiškų priežasčių
to nedaryti. Užtat kai imame vertinti, ar daug pajudėjome savo svajonių link, ir
suvokiame, kad kelyje užstrigome – visiškai logiškai ir net pagrįstai save
kritikuojame ir barame.
Dviveidystė? Veidmainystė? Šizofrenija?...
Kodėl žmogaus prigimtis nenaudinga jam pačiam? Visi gyvūnai vadovaujasi
instinktais, kurie orientuoti į išlikimą. Žmogus, deja, priešingai – savo noru
veda save į sunaikinimą. Žmogus vadovaujasi malonumais. Bet ar malonumas yra
tai, kas iš tiesų malonu; ar tai, kas reikalauja mažiausiai pastangų, mums
atrodo malonu? Kas mus valdo? Mes protą, ar protas mus? O gal kūnas? Kartais atrodo,
kad žmogaus evoliucija veda į degradaciją. Kuriami ir išrandami įvairiausi
prietaisai, lengvinantys žmogaus buitį ir, atrodytų, turėsiantys padėti žmogui
sutaupyti laiko ir jį išnaudoti produktyviau, bet išeina atvirkščiai – dauguma
sėdi prie kompų, vietoj knygų skaitydami
delfio žurnalistų nekokybiškai išverstus straipsnius apie tai, kaip koks nors
amerikietis pasidarė lyties keitimo operaciją; žiūri teliką, kurio didžiąją eterio dalį sudaro visokios kakadu šmakadū
laidpalaikės; iki artimiausios parduotuvės važiuoja mašina; valgo
pusfabrikačius, po to serga ir ryja cheminius vaistus. Toks man piešiasi
dabartinės standartinės visuomenės vaizdas. Liūdna, nes tikrasis gyvenimas ir
visas jo džiaugsmas lieka kažkokiame beprasmiame rūke.
Šiandien universiteto apylinkėse netikėtai sutikau savo ispanų dėstytoją. Ji
nudžiugo mane pamačiusi, stabtelėjo mane užkalbinti, ir aš tada supratau, kad
trejų metų ispaniško mokslo šaknys, nejudinamos jau porą metų, užsikasė giliai
po pernykščiais lapais. Ką ji man sakė, supratau viską, bet pati sugebėjau
išveblenti vos vieną kitą žodį, nors norėjau jai papasakoti vieną kitą naujieną
apie save, nes ji su mumis visada buvo draugiška.
Mokėdama kalbą, bet nesugebėdama suregzti elementaraus sakinio, pasijutau ypač
kvailai. Ir tada panorau įspirti sau: nuolat sau žadu, kad skaitysiu ispaniškai
ir mokysiuos naujų žodžių, kad nepamirščiau kalbos, bet vis nerandu tam laiko.
O kai gerai pagalvoji, jei bent pusę to laiko, kiek per savaitę vakarais prafeisbukinu, skirčiau atsiversti kokį
ispanišką skaitinį...
Panašiais pavyzdžiais sąrašą galėčiau pratęsti.
Gyvenime norisi tiek daug nuveikti: išmokti tą, išbandyti aną, pamatyti
trečią.. Bet dažniau pagauni save stumiant laiką ir tik kuriant planus.
Tiesa, kažkur tyliai sukirba mintis, kad reikėtų kažko imtis, bet nuramini
save: ai, rytoj. Tą akimirką jautiesi gerai (nes nereikia nieko daryti), bet
čia tik optinė apgaulė: iš tikrųjų rytoj vėl keiksnosi save, kodėl nieko
nedarai ir stovi vietoj. Ir keiksnodamas toliau stumsi laiką.
Jau keletą mėnesių bandau susidraugauti su savimi ir pamilti šūkį „čia ir
dabar“. Per sunkumus, bet, atrodo, pavyksta.
Ir štai, kaip tikra draugė, šiandien prie lovos pasidėjau ispanų gramatikos
užrašus.

Hay, chiquita..! Ir pritrūko vieno šauktuko. Tokio atvirkščio :) Ir taip gera skaityti Tavo dienoraščius, grįžti į tikrųjų studijų (dabartinės man atrodo - simuliakras) metus, išgirsti ciniškame kritiškų, racionalių žmonių pasaulyje filologės balsą. Tokį tikrą, nuoširdų, gilų tiek, kiek man lengva, gera su šypsena suprasti ir palinksėti galva. Tu atsivertei ispanų užrašus. O aš - pa ga liau - į rankas vėl paėmiau teptuką (tikrai tą patį, su kuriuo prieš dešimt metų tapiau). Ir ant sienos išaugo medis. Ech, gal ir per ilgas komentaras, bet kažkaip čia viskas sava, kad net negaliu nerašyti :)
AtsakytiPanaikintiMigle, sumuliakrą užskaitau:)))
PanaikintiBeje, žinok - kai rašiau šitą tekstą, tu buvai šalia :) nejuokauju :) pameni, kai ėjom į paskaitą Krėvės auditorijoj apie tekstynų rengimą? Mane taip ėmė miegas, kad atsiverčiau užrašus ir pradėjau rašytis mintis, kad tik kažką veikčiau ir taip neimtų miegas. Ir štai prieš keletą dienų netyčia aptikau užrašuose šį įrašą, perspausdinau, pakoregavau įterpdama šviežias aktualijas, ir pasidalinau. Gal dėl to tekstas ir atrodo savas..:)) (pusiau juokauju, pusiau ne)
O dėl to, kad pagaliau paėmei teptuką į rankas - labai džiugu! Visada smagu grįžti prie to, kas teikia džiaugsmo, bet vis tam nerasdavai laiko :)