Superherojai

Štai aš čia. Sėdžiu priešais kompiuterio ekraną ir šypsausi. Primenu sau save prieš beveik dešimt metų.
Nors dabartinė aš ganėtinai stipriai skiriasi nuo tuometinęs manęs, visgi yra savybių, kurių iš ankstesnės savęs galėčiau pasimokyti. Jei taip nutiktų, kad mudvi (ne)tyčia susitiktume, neabejoju, kad jaunėlė būtų sugebėjusi mane įkvėpti daugeliui dalykų, kuriems aš jau kelerius metus nerasdavau ryžto, ūpo, laiko...noro?

Bet susitikimo neprireikė. :) Ko gero gyvenime viskam ateina savas laikas, kuomet pagaliau imiesi dalykų, kurių norėjai ne vienerius metus. Ir net jei anksčiau bandei jų imtis, vadovaudamasis sąmoningais motyvais, dažniausiai nieko neišdegdavo. Gyvenimas ne toks racionalus kaip kartais mums norėtųsi. Neretai loginės motyvacijos nepakanka - ji turi nusigulėti kažkur (pa)sąmonėj, įgydama emocinį atspalvį, kuris, atėjus laikui, taip sustiprėja, kad tai perauga į paprasčiausią vidinį žinojimą, kad tau to reikia. Čia ir dabar. Tuomet ramiai, be didelių pastangų, stebi ir stebini save, kaip paprastai imiesi dalykų, kurie sunkiausiais periodais kartais atrodė neįmanomi.


Pasakysiu vieną tiesą, kuri man atrodo absoliuti ir nenuginčijama: visi mes esame savo gyvenimo projektuotojai, architektai ir statybininkai. Kaip mes jaučiamės, kaip gyvename, kaip mums sekasi - viskas mūsų rankose ir priklauso tik nuo mūsų pačių. Daugelis mėgsta viską suversti gyvenimo aplinkybėms, bet jos yra tik fonas, palyginus su tuo, kokią vietą užimame mes.


Ir štai aš ir vėl čia. Beveik po dešimties metų. Būsenoje, kai eini gatve ir norisi tiesiog šypsotis. Kai vakare atsisėdi ant lovos su savo mintimis apimtas pilnatvės ir tai atrodo geriausia akimirka tavo gyvenime. Kai visos kliūtys atrodo galimybės. Kai norisi laiminti kiekvieną gyvenimo dieną, nes ji paprasčiausiai nuostabi. Juk gyvenimas yra ne toks, koks jis yra savaime, o toks, kokį mes jį matome.
Ir aš jums pasakysiu - pasiutusiai gera matyti gyvenimą rausvomis spalvomis. Rusai turi tokį gerą sunkiai išverčiamą posakį: подобное притягивает подобное. Ir tai visiška tiesa. Kuo daugiau teigiamų dalykų įžvelgi, tuo daugiau jų ateina į tavo gyvenimą.

Ir nors tai naivoka, bet man nuoširdžiai norėtųsi, kad būtų kuo daugiau žmonių, kuriems ši būsena būtų puikiai pažįstama. Skirtumas tarp tuometinės ir dabartinės manęs šiuo klausimu būtų vienas: tuometinė aš bandytų visiems atverti akis ir visus įkvėpti. Dabartinė aš jau žino, kad tai - utopinė vizija, todėl pasakysiu tik tiek - o tiksliau paklausiu: kaip dažnai Tu būni laimingas? Ilgiau apie tai pamąsčius ir realistiškai (gal net matematiškai) įvertinus, kokį procentą gyvenimo sudaro akimirkos, kuomet jautiesi Laimingas, gali būti nebloga paskata kažką keisti gyvenime. Juk gyvename čia ir dabar, ir jei nesistengsime dėl savęs - niekas už mus to nepadarys.
Tikiu, kad kiekvienam ateina savas laikas atrasti tikrąjį gyvenimo džiaugsmą. Svarbiausia - ieškoti. Nes gyvenimas vertas atradimų. Tam jis ir duotas.


Šaunu yra tai, kad pagausėjusį akimirkų kiekį, kuomet aplinkoje pasijunti baltesne varna nei visos kitos, laikai geru ženklu, nes tai leidžia žinoti, kad tu tvirtai stovi sraunioje upėje, kurioje taip lengva atsipalaiduoti ir nutekėti palei pilkų spalvų srovę.

Tuomet jautiesi superherojus. Bent jau pats prieš save. Bet juk tai ir svarbiausia. :)

P.S. peržiūrėjus savo tinklaraščio statistiką, sukėlė smagią šypseną tai, kad į mano tinklaraštį dukart buvo patekta per raktažodį "duona laiminga". :) pasirodo, čia net duona laiminga!

Būkit laimingi!