Iškart po atsisveikinimo su mano didžiąja meile B. turėjo prasidėti ilgai lauktas poilsio ir atsipalaidavimo metas. Tuomet būčiau sakiusi deja, bet dabar sakau laimei, viskas susiklostė kiek kita linkme. Teko trumpam sustoti ir susivokti - ko aš iš tiesų noriu iš gyvenimo? Iš dalies trumpa pauzė buvo šioks toks poilsis, nors mintys įtemptai dirbo savo darbą.
Visada žinojau, kad kažko seno pabaiga yra kažko naujo pradžia. Tuo nutariau ir pasinaudoti.
Šiuo metu mėgaujuosi viena nauja pradžia, o dar viena laukia nuo rudens. Nesvarbu, kad kartais iš šalies sulaukiu nuostabos dėl savo pasirinkimo, bet juk kiekvienas gyvename dėl savęs. Tiesiog žinau, kad šis kelias, kuriuo pasukau, yra būtent ta kryptis, kuria man dabar reikia eiti.
Nežinau, kur mane būtų nuvedęs kelias, kuriuo ėjau, bet jaučiuosi išsilaisvinusi iš kažko, kas skirta ne man, ir radusi būtent tai, ko noriu ir kas man teikia didžiulį malonumą.
Pastarosiomis dienomis jaučiu sugrįžtančią kiek primirštą vidinę ramybę ir pastebiu, kad viskas aplink mane pamažu dėliojasi į savas vietas.
Šiandien, ta proga, kad laisvadienis, leidau sau pasidaryti lovadienį (arba, kitaip tariant, pižamadienį). Retsykiais, profilaktikai, labai gera apturėti tokią dieną, kuomet jaukiai susirangai šiltuose pataluose ir nekeli iš čia kojos (nebent iki virtuvės - išsivirti naminių varškėčių, susiplakti pieno kokteilį ar užsiplikyti skanios arbatos puodelį), žiūri filmus, skaitai knygą, klausaisi muzikos ir paprasčiausiai svajoji.
Smagu uz tave..
AtsakytiPanaikinti