Žmogus žmogui – žmogus. O gal vilkas?

 

Anądien stovėjau stotelėje miesto centre. Prie manęs priėjo bedantis (apie jo namų padėtį nieko nežinau, todėl benamiu jo nevadinsiu, bet jo dantų padėtis buvo akivaizdi) ir kažką pradėjo sakyti. Kadangi buvau panirusi į savo mintis, iš pradžių nesupratau, ką jis sako, bet tik pamačius jį suveikė vidinis refleksas ir atsitraukiau atokiau. Norėjosi reikšmingai papurtyti galvą (ne, ne, nieko nereikia/nenoriu/neprašyk/nesakysiu, atstok), bet akimirką šmėžtelėjo: gal žmogus tiesiog nori paklausti, kiek valandų, todėl sustingau ir savo tylėjimu suteikiau jam antrą progą pakartoti, ką jis man sakė.

–Panele, gal galite man padėti, man trūksta dvylikos centų.
Akimirką svarsčiau, ką jam atsakyti. O gal tiesiog papurtyti galvą. Po trumpos pauzės ironiškai paklausiau:
–Ką pirksit?
–Nemeluosiu – noriu nusipirkti alaus... Vakar biški užgėriau, tai šiandien taip norisi... Iš tikrųjų trūksta šiek tiek daugiau nei dvylikos centų, bet jei bent kažkiek man galėtumėt padėti, panele...

Trumpai patylėjau. Kažkas viduje suveikė, ir išsitraukiau piniginę.

­–Už nuoširdumą, – pasakiau, ir daviau bedančiui 50 centų, o gal litą – tada negalvojau.

–O kam man jums meluoti... Ačiū jums labai, panele! – ir jo veidą nušvietė bedantė šypsena.

Tada supratau, kad mano parodytas palankumas užkabino šitą žmogų, nes jis pradėjo man pasakoti:

­–Žinot, aš neseniai iš Anglijos grįžau. Greitai vėl važiuosiu. O jūs esat buvusi Anglijoj?

–Mhm, kartą teko.
–O Londone?
–Mhm.
–O! O kurioj daly? Gal xxx? (tikrai nepamenu, kokią miesto dalį jis įvardino)

–Nežinau, žinokit, tikrai..

Susipratęs, kad šiek tiek įsijautė, vyriškis susinepatogino ir nusprendė atsisveikinti. Dar kartą man padėkojęs (šįkart – angliškai: senk jū veri mač!) laimingas nužingsniavo Maximos link.

O aš likau stovėti ir pagavau save dirstelint aplinkui – ar niekas manęs nematė bendravus su šia žmogysta.

Ir tada man galvoje sukilo daug minčių. Kodėl mes taip vengiame asocialių žmonių? Juk dažniausiai juos tiesiog ignoruojame. Socialumas susijęs su visuomeniškumu ir bendravimu. Vadinasi, asocialumas – atvirkščiai. Ir iš tiesų, supaprastintai kalbant, išeina uždaras ratas: mes nebendraujame su asocialiais žmonėmis, nes jie asocialūs. O jie savo ruožtu yra asocialūs, nes visuomenė su jais nebendrauja.

Nenoriu pasakyti, kad turėtume pradėti su jais bičiuliautis, bet man tiesiog įdomu: iš kur šitoks abejingumas? Kokie jie bebūtų, juk jie irgi žmonės. Jau esu rašiusi šia tema, bet dabar nesvarstysiu, turėtume jiems padėti duodami išmaldos, ar ne. Dabar tiesiog noriu iškelti klausimą: kodėl mes kaip įmanydami vengiame bet kokio kontakto su asocialiu žmogumi? Nes jie nemalonūs, atgrasūs? Nes jie smirdi? Ne visi. Nes mes bijome? Ko? Juk jie neagresyvūs ir nekenksmingi: jie tiesiog silpni, kaip gyvūnų pasaulyje – silpnesnė rūšis. Nes mums gėda, ką kiti pagalvos? Juk ir pati save pagavau nenorinčią, kad kažkas pamatytų mane bendraujant su tokiu žmogumi. Betgi kodėl? Juk tai ne kažkokia nusikalstama veika. 

Nors jau seniai nebegyvename luominėje santvarkoje, panašu, kad iš dalies taip yra. Pagal tiesioginę žodžio „asocialus“ reikšmę, tokie žmonės yra abejingi ar kenkiantys visuomenei. Taigi, galima teigti, kad jie net nėra visuomenės dalis. Jeigu taip, vadinasi, jie yra kažkokiame kitame lygyje/sluoksnyje/luome (čia jau skonio reikalas, kaip tai įvardinti), į kurį mums, normaliems žmonėms, lyg ir nederėtų veltis. Bent jau taip verčia manyti visuomeninis bandos instinktas. Juk dažniausiai scenarijus toks: priėjusį valkatą visi užignoruoja žvilgsniu, kad šis atstotų.

Pamenu, kažkada žiemą einant gatve priešais mane vinguriuodamas žingsniavo alkoholikas, ir neišlaikęs pusiausvyros paslydo ant ledo ir krito ant nugaros. Turbūt krito skaudžiai, nes garsiai ir gailiai sudejavo. Mačiau, kad jis ne stadijoj atsikelti pats, todėl akimirką stabtelėjau: ar man jam padėti? Juk pats kaltas, kad vaikšto girtas. Bet jis vargšas taip ir liks gulėti, nes aplink žmonių nebuvo – o jei kas ir eis pro šalį, dar klausimas, ar jam tokiam padės. Nuvijusi į šalį savo moralines nuostatas prieš alkoholikus ir užignoravusi tai, kad šis žmogus man atrodė atgrasus estetiškai, sustojau ir ištiesiau jam ranką. Jis buvo toks girtas, kad atsistojęs vos sugebėjo suveblenti neaiškų „ačiū“, ir aš kuo greičiau pasišalinau. Eidama pagalvojau: kažin, jei lauke nebūtų šalta ir aš būčiau be pirštinių – ar būčiau išdrįsusi paduoti jam ranką?

Nežinau, ar ši mintis kilo labiau higienos sumetimais, ar labiau socialiniais. Bet man nepatiko, kad man ji kilo. Galų gale, visi mes esame žmonės, ir jei vieni yra tokie silpni, kad susitvarkytų savo gyvenimą, ir net jei juos dėl to smerkiame (nors neturėtume), nereikėtų jų ignoruoti tiek, kad neištiestume rankos ištikus nelaimei.

Nors, turiu pripažinti: jei būčiau buvusi be pirštinių – nežinau, ar būčiau. Ei, bet juk žmogus žmogui – žmogus, ne vilkas, tiesa?..

Ir pabaigai – smagi istorija.

Namuose rūšiuoju šiukšles. Vieną vakarą, jau sutemus, išėjau į kiemą su treningais ir striuke išmesti popieriaus ir plastiko. Su dviem maišais stovėjau ir po vieną neskubėdama mėčiau šiukšles į spalvotus konteinerius. Iš tolumos ėjo žmogus, ir priėjęs paklausė (rusiškai, bet pašnekesį išversiu):

–Atsiprašau, panele, o jūs ne bomžė?

Sustingau ir sutrikau, nes nežinojau, kaip turėčiau reaguoti į tokį pasakymą. :D Atsisukau ir iš išvaizdos įvertinusi žmogų akimirksniu nustačiau, kad manęs to klausia bomžas. Nedrąsiai (neįsivaizduodama, KODĖL jis manęs to klausia) atsakiau:
–Ne...

Bomžas atsiduso:
–Et, gaila. Norėjau alum jus pavaišinti, – ir nužingsniavo toliau.

Kurį laiką dar stovėjau prie konteinerių ir juokiausi iš ką tik įvykusios situacijos. :D

Moralas: bomžai irgi žmonės!