Duoti ar neduoti?

Prieš porą savaičių, eidama namo po paskaitų, pamačiau ant suoliuko sėdintį vyrą. Asocialų. Bomžą, kaip mes juos vadiname. Rankose jis laikė kartono lakštą, ant kurio užrašyta: "PRAŠAU PADĖKITE. SUDEGĖ NAMAS."

Prisipažinsiu, man sunku išlikti abejingai kitų nelaimėms. Bet pažvelgus žmogui į veidą ir išvydus jo intelekto nesužalotą, iš pažiūros dar ir pachmielingą fizionomiją, pusė gailesčio staiga kažkur išgaravo. Taip, suprantu, visko būna. Kyla gaisrų. Dega namai. Bet būna ir taip, kad kai kurių žmonių gyvenime niekas nesikeičia. Nes jie patys to nenori.

Kai manęs prašo išmaldos, man būna nejauku. Gal tai žmogiška ir natūralu, bet mane kamuoja abejonė -  duoti ar neduoti? Tiems, nuo kurių atsiduoda vakarykščiais laipsniais, niekad neduodu. Aš ir pati turiu kur leisti savo pinigus, nei statyti bomžui ant pachmielo. Bet būna tokių, kuriems, atrodo, tikrai reikia pagalbos. Bet tik atrodo. O iš tikrųjų - niekada negali žinoti.

Ir apskritai, aš laikausi tokios nuomonės, kad kiekvienas savo gyvenimą kuria pats. Jei kažko neturi - tai tik dėl to, kad nesistengei to susikurti. Bet gal aš ir klystu. O gal tiesiog kai kuriems žmonėms niekada neužteks stiprybės pradėti stengtis. Taip, žinau, šioje vietoje galima būtų kalbėti apie tai, kaip mūsų valstybė nesuteikia tokiems žmonėms jokių sąlygų, galimybių irtaiptoliauirpanašiai. Bet aš ne apie valdžią ir politiką (nei tas, nei tas niekad manęs pernelyg nedomino). Šiuo atveju aš apie moralinius, apie psichologinius dalykus.
Yra žmonių, kurie kabinasi į gyvenimą iš visų jėgų. Ir aš gerbiu tokius žmones. Tokiems ir norisi padėti. Tačiau yra tokių, kurie krenta į bedugnę 150 km/h greičiu ir tik pasyviai stebi aplinką. Neieško net menkiausio šiaudo, už kurio galėtų užsikabinti.
Tebūnie, ne visi žmonės stiprūs. Bet jei jau tau taip blogai, kad eini bomžauti, tai būk geras, už subomžautus pinigus nusipirk duonos, o ne bonkę.


Kartą parduotuvėje prie manęs priėjo bobulytė. Vargana, bet tvarkinga. Priėjo prie manęs ir, viltingom akim žiūrėdama, paprašė:  
-Vaikeli, gal galėtum nupirkti man pakelį varškės? Jei tik pačiai nėra labai sunku..
Be abejo, sutikau. Močiutė išsirinko Optima linija varškės pakelį ir, mums einant prie kasos pro daržovių skyrių, svajingai sužiuro į pomidorius.
-O gal galima dar pomidorą?..Vieną..
Žinoma, kad nupirkau ir pomidorą. Negalėjau likti abejinga.
Va čia yra situacija, kai žmogui reikia padėti. Kai reikia užuojautos, reikia supratingumo.
Kas kita - kai metai iš metų tas pats vaikinukas prie katedros seka tą pačią pasaką, kokia nelaimė jo šeimą ištiko, o sulaukęs naivumu grįstos pagalbos, nusiperka žolės, ratų ar dar kokio briedo. Man pikta, kai yra naudojamasi kito žmogaus gerumu, užuojauta ir noru padėti. Tokie atvejai mane skatina abejoti kiekvienu išmaldos prašančiu. Tik kaip žinoti, ar tu, nedavęs išmaldos, lieki abejingas kito nelaimei, ar, davęs, lieki naiviai užkibęs ant gailestį keliančios istorijėlės kabliuko?




Minėjau vyrą, kuriam (neva?) sudegė namas. Kitą dieną, eidama tuo pačiu keliu namo po paskaitų, ant gretimo suoliuko išvydau moterį. Asocialią. Rankoje ji laikė kartono lakštą su užrašu: "PRAŠAU PADĖKITE. AŠ BENAMĖ."

Kas tai - nauja bomžų mada? Gaisrų epidemija? O gal aš ironizuoju ne vietoj ir ne laiku, šaipausi iš tikrų nelaimių?